2015 m. vasario 8 d., sekmadienis

Laplandija (I dalis)




Laplandijos dangus

Namai tikriausiai niekuomet nebūna tokie jaukūs kaip per žiemos audras, už lango besiautėjant vėjui, jam bevėtant per kiemą į lauką išneštą kalėdinę eglę (tik laikinai, ją sukapojus ji atsidurs kriokiančiose židinio liepsnose ir tuomet namus užlies stiprus žolės kvapas), o už miško, tolumoj, vos vos galima girdėti bangų pasiutusiam riaumojimui! Mums pasisekė, medžių apsupti, tad bent į kiemą galima trumpam išbėgti, nors kepurę ant galvos ir reikia su ranka prilaikyti!.. Jei ne pradingstanti kartkartėmis elektra, telefono ryšys ar internetas; ar mus pasiekiančios naujienos apie nuolat atšaukiamus keltus; ar pro langus zvimbiančiam vėjui, net neįtartum kiek nepatogumų tas nuo Atlanto atslenkantis vėjas čia čiūdų pridaro. Atskirtis nuo likusio žemyno manęs neerzina. Priešingai. Mėgaujuosi. Apsikabinu katiną ir praleidžiu visą dieną su knyga rankoje. Be kaltės, jog reikia kažką daryti, kažkur eiti, kažkuo užsiimti. Juk audra. Niekas neveikia, niekas nedirba, parduotuvėje nėra nei laikraščių anei duonos. Tuomet duoną pradedi kepti pats: maišai miltus, ruoši raugą, stebi kaip jis pamažu kyla šildomas židinio, minkai tešlą ir pašauni visa tai į orkaitę. Ilgai laukti nereikia, po poros minučių nosies šnerves pradeda kutenti šviežios duonos kvapas, kuris kaip joks kitas kvapas sužadina apetitą.

Nepaisant to viso jaukumo, sukurto pilko ir apniukusio dangaus pagalba, namuose, mano mintys vis dažniau ir dažniau nuklysta į baltais patalais pasiklojusią ir šviežia žvarba alsuojančią Laplandiją. Atsidūriau aš ten prieš keturis metus. Ieškodama nuotykių. Bėgdama nuo mane netikėtai ušklupusių naujų patirčių. Vilnius. Helsinki. Rovaniemi. Kittilä. Muonio. Kertam Suomijos sieną. Švedija. Muodoslompolo  Galutinė stotelė miškas.

...o miške namelis. O prie namelio pirtelė. O prie jos dar viena maža trobelė. O aplink, visur kur pažvelgsi, baltom kepurėlėmis pasidengusios mažos būdelės. O iš jų nedrąsiai kyšantis vilko snukeliai... aštuoniasdešimt penki smailūs snukeliai. Ir visa paskendę prieblandoje. O šioji nugrimzdusi į baltus patalus. Tylu? Su aštuoniasdešimt penkiais vilko snukeliais? Tylu būdavo tik vėliau. Naktį. Man pėdinant į lauko tualetą, pakeliui užvertus galvą danguje beieškant margaspalvių šiaurės pašvaisčių.

Rytai Laplandijoje

Šunų "nameliai"
Kiekvieną rytą. Šeštą ryto. Iš miegmaišio su drabužiais ŠAST į šiltus penkis megztinius, į tiekai pat kojinių ir kelnių. Pečiuką kurdavome paeiliui. O malkas ir skeveldras pasiruošdavome prieš einant miegoti. Kuomet trobelėje temperatūra rytais nesiekdavo net aštuonių laipsnių šilumos, turėdavome veikti labai greitai. Nenorėdamos sušalti, pusryčiaudavome taip pat labai greitai. Ir, žinoma, kava. Daug kavos. Ne ekspreso ir jokių cappucino, tik labai daug stiprios juodos kavos. Ufff.... susikaupiam. Užsimaukšlinam ant kepurių žibintuvėlius. Ir... atidarom duris. Tą pačią sekundę šnervės išsiplečia nuo šalčio. Dar vis mieguistas akis aptraukia šerkšnas. Pabudom. Tikrai pabudom. Lyg lediniu vandeniu perlietos. Krikšt krikšt krikšt. Laiminga. Vienas iš labiausiai mano širdį užliūliuojančių garsų. Žingsniuojam link pirtelės. O pirtelėj priemenėlėje yra laikoma šunų mėsa. Kiekvieną vakarą pirtelė turėdavo būti kūrenama ne tik mums apsiprausti, bet ir šunų mėsai neleisti visiškai užšalti. Deja, į pagalbą vis tiek reikia griebtis sunkius metalinius kastuvus. Šakšt šakšt šakšt. Vis dar nepasiduoda. Įtempiu dešinės rankos raumenis dar stipriau. Šiuuuuukšt šiūūūūūūkšt. Mėsos gabalai pamažu pradeda atsiskirti vienas nuo kito. Kraujas pamažu pradeda varvėti. Tuo metu Sarah įeina su dviem dideliais šilto vandenio kibirais. Mėsą grūdam į vandenį. Viską maišom. Paruošta. Pirmiausia pradėdavome nuo moteriškių, mat kitaip jų kaukimas išvarytų visus iš proto. Patelės, taip pat kaip ir moterys, yra daug nekantresnės. Vienoje būdoje gyvena dvi patelės, tam, jog palaikytų viena kitai kompaniją, viena kitą šildytų iš išmoktų gyventi drauge, mat jos iš prigimties yra aršesnės. Susirandam sniege užkastus bliūdus. Pilam didžiulį samtį vienam; ir greitai pora žingsnių paėjėjusios toliau, pilam ir kitam. Kita būda. Vėl ieškom užsislėpusių bliūdų. Glostom šiurkštų šunų kailį. Pilam. Einam. Ieškom. Glostom. Pilam. Vėl į pirtelę. Vėl maišom. Vėl einam. Vėl pilam. Traukiam prie vaikinų. Šie vizgina uodegas. Kai kurie amsi. Kiti kantriai laukia. Visas šunų miestas pabudęs. Pabundame ir mes. Viską išplovus ir sutvarkius ateina.... ne, saulė dar nekyla. Vis dar ta pati tamsa. Tik girdėti pasimėgaujantis šunų čepsėjimas. Čepsim nuo palaimingo puodelio kavos ir mudvi su Sarah.

Dūmai rūksta iš mūsų trobelės
Antrasis mūsų dienos darbas – pats nemylimiausias. Pasiimam šiupelius, šluoteles ir vėl traukiam prie mūsų vilkšunių. Šį kartą ne jų maitinti, bet sutvarkyti tai, ką jie paprastai padaro gerai pasimaitinę. Įdomus dalykas tie tualeto reikalai Laplandijoje. Ir šie turi pliusų ir minusų priklausomai kuriuo metų laiku jie yra atliekami. Žiemą pliusas, be abejo, yra kvapo nebuvimas; taip pat, greitas didžiojo reikalo „demaskavimas“ ir „perkėlimas“ į kibirą. Minusas? Deja deja... mažasis reikalas, kuris atliekamas ant kuolo ant kurio pririštas šuo, esant minus trisdešimt užšąla... o kadangi tų mažų reikalų per dieną šunys daro labai daug, kuolas padidėja beveik trigubai. Su specialiu kastuvėliu mes sluoksnis po sluoksnio tą geltonąjį stulpelį turime tašyti. Kalu kalu kalu per dieną, stulpelį, tą patį vieną... Skamba nemaloniai, bet kiek džiaugsmo suktis tarp visų tų žaismingų ir neapsakomo grožio šunėkų. Aštuoniasdešimt penkių šunėkų.

Šunų treniravimas
Mieliausiosios haskių patelės

Kiti dienos darbai priklausydavo nuo mūsų šeimininko Sebastiano planų. Mano mylimiausios dienos, be abejonės, būdavo šunų treniravimas. Su Sarah paruošiam roges. Su specialiomis lopetėlėmis kruopščiai nuvalome per naktį užsikrovusį nemažą sniego sluoksnį nuo rogių. Roges apverčiame ir jas gerai nuvaškuojame. Išnarpliojame visus virvagalius, petnešėles, antkaklius ir antsnukius. Juos ištiesiam išilgai ir pritvirtinam prie rogių. Į vienas roges dažniausiai yra įkinkomi šeši šunys. Sebastianas paeiliui sušunka mums visų šešių šunų vardus. Pirmąją savaitę galvojau, jog niekaip neįstengsiu įsiminti visų aštuoniasdešimt penkių vardų, bet kuomet praleidi tiek daug laiko su visais tais šunėkais, po savaitės jau tiksliai žinai kuris yra kuris ir tiksliai žinai kuriam kampe yra vieno ar kito būda. Šunų įkinkymas į roges kainavo man daug ašarų... Pamačius ruošiamas roges, vilkšuniai negali nustygti vietoje ir tikrąją to žodžio prasme išprotėja iš tos laimės. Einant link išrinktojo visi jie šokinėja kaip tikri bepročiai, o tau reikia tvirtai kojomis laikytis ant sniego ir melstis, jog nebūtum vieno iš jų nuverstas. Priėjus prie laimingojo reikia kažkokiu būdu jį sutramdyti. O daroma tai paprasčiausiai apžergiant jį kojomis ir užmaunant, kiek įmanoma greičiau, antsnukį. Didžiausia klaida, kurią pradžioje darydavau, būdavau pernelyg švelni su jais, bet ilgainiui išmokau, jog visas šis veiksmas turi būti atliekamas tvirta ranka. Bet tai dar ne viskas. Nuvedus laimingąjį prie rogių jį reikia įmauti į specialias petnešėles. Pastarasis darbelis man irgi kainavo labai daug prakaito. Vėl gi šunį reikia apžergti. Pirmiausia pakelti vieną priekinę koją ir labai greitai įmauti ją į vieną iš petnešėlių, tuo metu šuniui judant ir spurdant ir džiaugsmo. Tą patį atlikti su visomis likusiomis letenomis. O po to... lygiai ta pati „procedūra“ atliekama su likusiais penkiais šunimis. Po tokios mankštos jautiesi visiškai išsisunkęs. Ypač pirmosiomis savaitėmis. Dabar belieka atsistoti ant rogių, lėtai lėtai atleisti stabdžius, ką padaryti irgi itin sunku, mat šešių stiprių ir sportiškų šunų jėgą gali tave iš karto nublokšti nuo rogių tau vos pajudėjus. Ir po to... ir po to gauni didžiausią, koks tik įmanomas, atlygį!.


Ruošiam roges
Rogės slysta lengvai. Šunys patenkinti lekia kaip išprotėję. Jiems pernelyg įsismaginus spaudžiu stabdžius. Dėl kelio sukti galvos nereikia. Sebastiano rogės traukia pirmosios, o kiti šunys jomis tiesiog seka. Po mėnesio, kuomet šunis galėjau treniruoti viena pati, pagrindinius keliukus jau žinojau atmintinai. Visiškai atsipalaiduoti, žinoma, negalima, bet mėgautis greitai besikeičiančiu kraštovaizdžiu tikrai įmanoma. Oooooo... jei reikėtų apibūdinti patį ypatingiausią jauseną pasaulyje, haskių traukiamos rogės vidury Laplandijos miškų būtų būtent TAI. Visa žemė pasiklojusi sniegynais, medžių šakos svyrančios nuo sniego, dangus nusidažęs ryškiomis raudonomis, rausvomis ir gelsvomis spalvomis. Tylu. Taip tylu. Girdėti tik šunų džiaugsmingas šnopavimas. Dar kartkartėmis išgirsti trakštelėjimą šakos, ant jos užlipus šiaurės briedžiui. Rogės slysta taip lengvai.... taip greitai... vidury šių didingų miškų... o tu tiesiog pasiduodi viso to grožio galybei. Grožis mane nuolat sujaudina iki pačių gelmių. Ypač gamtos grožis. Jis mane visuomet palieka tokia  bejėge... maža... bet gerąją prasme. Toks grožis priverčia mane išnykti. Susitapatinti su visa kas aplink mane. Patapti viena su likusiu pasauliu. Būti viduje, o ne išorėje. Jausti dalimi kažko daug galingesnio ir didingesnio už tave patį. Ne... žodžiais neapsakomas jausmas. O gal? Egzistencinė palaima? Būvimas? Taip! Būvimas. Ne egzistavimas. Bet būvimas, kvėpavimas tuo pačiu ritmu kaip ir visa likę. Šį potyrį saugau kaip vieną iš vertingiausių. Tikriausiai vieną iš tų, kurį galima patirti tik kartą.

Šaltinis: www.pinterest.com
Deja, kaip ir visa mūsų pasaulyje, už visą gėrį reikia labai brangiai mokėti. Vėl ašaros. Kai pagalvoji, aš niekuomet gyvenime per tokį trumpą laiką nebuvau patyrusi tiek daug prieštaringų jausenų. Kuomet nuo visiškos pilnutinės laimės viršūnių krentu į absoliučias beviltiškumo ir pykčio bedugnes. Sunkiausia, tikriausiai, būdavo kovoje su šalčiu. Kuomet sustojus pailsinti šunų reikėdavo vidury sniegynų sukurti lauželį, paruošti pietus. Kuomet pirštai sustingę iš šalčio tavęs nenori klausyti, o Sebastianas (kuris tuojau iš mandagiojo ir gerojo prancūzo pavirs žiauriuoju sadistu) pirmiausia ramiu, o po to klykiančiu, šiurkščiu balso tonu baksnoja į dalykus kurie atliekama ne taip. Juk taip.... aš šiaurės žmogus, Laplandijoje gimus ir augus, šunis treniravusi visą savo gyvenimą, žinau visas šio sporto ypatumus. Taip, Sebastianai, žinoma, man juk lengva. Žinau, kaip elgtis ekstremaliomis oro sąlygomis ir, be abejo, viską apie rogių valdymo meną. Uuu.. tokiomis akimirkomis galvojau kodėl ir ką aš čia, po velniais, veikiu? Kokio velnio aš čia atsigrūdau? Ir kodėl prancūzams vyrams pasakius NE, jie pradeda su tavimi elgtis taip nepagarbiai?


Naktinis žygis


Visą persmelkiantį šaltį labiausiai atsimenu tą kartą, kai išvykome su šunimis į naktinį žygį. Tą kartą pati rogių nevairavau, bet visą kelionę sėdėjau rogėse pas Sebastianą. Nepaisant to, jog rogės buvo ištiestos kailiniu kilimėliu, o aš pati įsisupus į miegmaišį ir palikus tik mažą tarpelį akims, šaltis pradėjo, visų pirmą, skverbtis tarp kojų pirštų. Pradžioje užteko tik tuos pirštus judinti, o vaizdai kelyje šiek tiek padėjo nukreipti dėmesį nuo pamažu ledėjančių pirštų galiukų. Bet tai daryti pavyko tik pora valandų. Vienas dalykas yra judėti esant 30 laipsnių žemiau nulio, o visai kas kita - sėdėti vienoje vietoje, lekiant tiekai kažkiekai kilometrų per valandą greičiu. Buvo momentų, kuomet galvojau, jog tikrai neteksiu kojų ir rankų pirštų, buvo net tokių juodų momentų kuomet galvojau, jog apskritai kojų neteksiu. Laikiausi iš paskutiniųjų, mat Sebastianas ne iš tų žmonių, kurie toleruotų moterų zyzimą ir skundus. O aš ir pati kažką kažkam įrodyti norėjau. Galiu galiu. Viską aš galiu. Ką aš čia dabar? Pradėsiu skųstis dėl kiek pašalusių pirštukų? Ne! Atvažiavau į Laplandiją, tad jau, sesyte, pasinerk į šią kultūrą su visais priešakį belaukiančiais sunkumais ir vargais. Kartais pagalvoju, jog tas mano pasidavimas, ar tiksliau, atsidavimas, autentiškos akimirkos patyrimui vieną dieną nuvarys mane į kapus. Nepaisant absoliutaus mano apledėjimo, sugebėjau džiaugtis ta visa patirtimi. Čia vienas iš tų atvejų: va va, pakentėsiu dabar truputuką, bet užtat bus ką papasakoti anūkams!.. Miškai, maži kaimeliai, šlaitai pro kuriuos traukėme užgniaužė kvapą (o gal čia šaltis man jau buvo užgniaužęs smegeninę?)!


Balta balta kur dairais

Laukite tęsinio apie įsimintiną naktį Laplandijos miške, susižavėjimą Aurora Borealis, turistų apsilankymus, kasdienybę ir atradimus amžinojo įšalo žemėje; tai pat apie mano didįjį pabėgimą iš Sebastiano sukarintos stovyklos. 

11 komentarų:

  1. Sis pasakojimas man primine, kodel taip dziaugiuosi, jei draugai veda savo internetinius dienorascius. Nors regis esam kalbejusios apie tavo ispudzius is Laplandijos, tai, ka perskaiciau, buvo gerokai idomiau, nei tai, ka esu girdejusi. Tikri, gilus ir nuosirdus isgyvenimai, kuriuos zodziais, ko gero, netgi sunku ir perduoti. Jiems reikia subresti popieriaus lape (ar kompiuterio ekrane). Nuostabus pasakojimas! Neitiketina patirtis. Tik man kaip visad suniuku gaila :D Ir nedelsk su antra dalimi!!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Autorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Ačiū drauge, kad visuomet skaitai ir visuomet kažką pakomentuoji.Iš komentarų skaičiaus susidaro įspūdis, jog tu ir tesi vienintelė mano blogo įrašų skaitytoja. Ha ha. Bet kokia nuostabi užtat!! Nors rašau šiuos įrašus pirmiausia sau, bet yra taip smagu, jog kažkam juos skaityti yra įdomu! Negailėk šuniukų. Jie ten labai labai laimingi. Juos gerai prižiūri, maitina, treniruoja. Ne ne...labai jiems ten gera;) Antra dalis jau pakeliui;)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Aciu del suniuku. Jei sakai, kad jiems gerai, tai tikiu. Tikrai paguodei :D

    AtsakytiPanaikinti
  5. Oij taip taip, džo. Dėl to tai mažiausiai rūpinkis. Jie gerai pamaitinti, bėgioja/treniruojasi kiekvieną dieną, labai yra mylimi. Jiems traukti roges yra pati didžiausia atrakcija! Jie laaaaaaabai stipri šunys! Ten kur rašiau, kaip reikia pakinkyti juos į roges, paminėjau, jog tvirta ranka reikia su jais, tai tikrai neturėjau omeny, jog ten muša ar panašiais, bet norėjau pasakyti, jog nereikia su jais cackintis, o tiesiog paimti už apykaklės ir staigiai prisegti pavadėlį, nes jie tokie laimingi, jie taip šokinėja, jog būtų neįimanoma to pavadžio prikabinti, jeigu lauksi, kol šuo aprims. Jei išvis aprims:)

    AtsakytiPanaikinti
  6. Geras! Na jo, jei jie pamaitinti, su jais uzsiima ir jais rupinasi tai tikrai jiems ten gerai, juk jie siauriniai sunys. Gera girdeti!

    AtsakytiPanaikinti
  7. Ej, as irgi skaitau Tavo blog'a ir komentuoju! Ne tik Dzo! :PP Tiesa Dzo rase, kad idejus Tavo ispudzius i prozini teksta, viskas taip graziai atgijo! Buvo taip idomu skaityti! Kodel butent dabar nusprendei aprasyti Laplandija?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Atsiprašau,Sima;) Taip taip. judvi abidvi su Džo visuomet mane apdovanojate savais komentarais. Kodėl dabar? Nes šiuo metu labiausiai ilgiuosi tikros baltos žiemos!

      Panaikinti
  8. Įspūdinga! Tikrai vienetai tokių žmonių, kurie ne tik sugalvoja į viliojančiai įdomias vietas nukeliauti, bet ir sugeba taip talentingai viską aprašyti! Laukiu tęsinio nekantraudama ir aš :)

    AtsakytiPanaikinti
  9. ...perskaiciau su malonumu. Labai idomi patirtis is mazai zinomo krasto...

    AtsakytiPanaikinti
  10. Jogile ir Rasa, labai ačiū už jūsų gražius komentarus. Labai smagu, jog mano įrašus skaito ne tik mano artimiausi žmonės, bet ir tie, kuriems yra tiesiog įdomios kitų patirtys ir nuotykiai. Ačiū.

    AtsakytiPanaikinti