Bavarija

Viurzburgo rezidencijos sodas

Pradžia
Esu tikriausiai viena iš nedaugelio šiuolaikinio globalaus jaunimo, kuris vis dar sugeba džiaugtis kelionėmis. Kelionės man vis dar asocijuojasi su prabanga. Ir kalbu ne tiek apie finansinius niuansus, bet apie laiką. Kuomet atrasti laiko kelionėms yra gana sunku ir kiekviena kelionė yra laukiama su didžiausiu nekantrumu, tuomet pati keliavimo idėja dar nepraradusi savo prasmės. Keliavimas man dar netapusi rutina, nes paprasčiausiai neturiu galimybių keliauti daug. Nepaisant aibės minusų dėl tokios mano padėties, bet aš linkusi žvelgti tik į teigiamą pusę. Nors keliauju nedaug, bet kiekviena kelionė mane džiugina iki išprotėjimo! Kaip gi nedžiugins, tiek dar nematyta ir tiek dar nepatirta! Lenkiu galvą didiesiems keliautojams ir laikau viduj užgniaužtą jiems didžiausią pavydą... deja, nepavydžiu jiems to, jog juos vis sunkiau ir sunkiau kažkuo nustebinti! Naujos vietos vis dar žavi, bet tas pirminis keliautojo virpuliukas, pamačius kažką naują, jau nebe šviežias, o kiek nublukęs... ir ne keliautojo čia kaltė. Žmonėms būdinga greitai atbukti nuo to, kas tampa jų gyvenimo kasdienybe. Panašiai ir su gyvenimo draugu. Kaip mano mylimiausias dėstytojas yra kartą man palinkėjęs: linkiu, jog meilė niekuomet neužgestų, o liepsnotų vis naujomis spalvomis. Taip pat ir su kelionėmis. Norint, jog kelionės neatsibostų reikia nuolat į jas investuoti. Savimi. Neleisti kelionėms tapti rutina. Įmesti į jas vis naujų malkų! O aš... malkų man dar niekur nereikia užmesti, nes mane vis dar kaip vaiką džiugina kiekvienas naujas potyris naujoje šalyje: naujas kraštovaizdis; naujo patiekalo skonis burnoje; garsai, suskambėję naujai kitoje aplinkoje; mano pačios poelgiai, atsidūrus kitoje kultūroje. Kaip vaikas džiūgauju kiekviena kelionės akimirka ir geriu geriu visą naują į save tam, jog grįžus atgal namo nukreipčiau visa tai savo buičiai atnaujinti. Ir...pamesčiau šviežių malkų savo meilės židiniui kurenti:). Kelionės man žavios ne vien naujais potyriais, bet ir pati keliavimo dvasia, taip įtaigiai aprašyta Paul Theroux knygoje “The Great Railway Bazaar” (1975). Theroux traukiniais apvažiavo beveik pusę mūsų žemyno ne kažkokių tikslų vedinas, bet dėl pačios kelionės. Dėl pačios keliavimo idėjos! O visa ši ilga įžanga yra preliudija mano pačios kelionei į Bavarijos žemę Vokietijoje aprašyti.

Virš Viurcbiurgo su bavarišku riestainiu

Į Vokietiją išsiruošiau aplankyti savo draugės Džordanos. Ji šioje šalyje jau antrus metus tęsia savo magistro studijas. Ir kadangi jos studijos eina į pabaigą, o po to jos keliai nelabai man dar žinomi, nutariau ją aplankyti kuo skubiau, kol ji dar nepakėlė sparnų ir neišvyko iš žaviojo Viurcburgo miestelio. Atostogomis turėjusi būti kelionė, netyčiukais, visai prieš mūsų valią, patapo itin intensyvia pažintimi su Bavarija. Žinant, jog teturiu tik šešetą dienelių numalšinti savo kelionių alkiui, Džordana labai nesipriešino ir nusiteikė aktyviam atostogų scenarijui. Pradėjusios savo kelionę Bavarijos širdyje Miunchene, ją tęsėme kelione į Alpių fone įsikūrusį Bad Tölz  miestelį pietų Bavarijoje ir užbaigėme traukinuku atbildėjusios į šiaurės Bavarijoje įsikūrusius dabartinius Džordanos namus Viucburge. Kaip ir kiekviena kelionė, taip ir ši, turi savus leitmotyvus. Jais šį kartą tapo Haus der Kunst (ilgai ieškotas ir pagaliau surastas), Drakono dvasia (aliuzija į kinus ir jų beprotišką norą viską fotografuoti) ir Per daug grožio (o jo buvo tikrai užtektinai)!. Apie tai ir visa kita tuojau pat.

Pirmas veiksmas. Sala – Kennacraig – Glasgow – Edinburgh – Munich.

Aš ir Džo Englisher garten

Kaip ir visos mano kelionės, taip ir ši, prasideda varginančiai ilga septynių valandų kelione iš salos atgal į civilizaciją, atgal į vietinių vadinamą mainland (lt. žemynas). Nors Britanija Karalystės yra viena didžiulė sala, bet jei gyveni ne pagrindinėje salos dalyje, o mažesnėse Karalystės salose, pagrindinė salyno sala tampa žemynu:). Atsidūrusi Edinburgo oro uoste su nekantrumu laukiau savo skrydžio į Miuncheną. O tuomet tik pora valandų iki mano susitikimo su senai matyta drauge. Į Miuncheną nusileidau jau vėlų vakarą, tad nenorėdama, jog Džordanai tektų ilgai manęs laukti Miuncheno centre bėgte išbėgau iš oro uostą ieškodama metro, bet jau po kelių akimirkų vieno malonaus vokiečio padėdama, taip pat bėgte grįžau atgal į oro uosto. Kvaiša! Metro juk oro uosto viduj įsitaisęs! Vat kuomet praverčia keliautojo patirtis. Kai tokios smulkmenos dažnai keliaujantiems nesukelia galvos skausmo ir atrodo savaime aiškios, iš manęs jos pareikalauja nemažai laiko ir kantrybės. Bet juk viskas į naudą! Aš juk noriu pasijusti kaip keliautoja. Ta, išsiblaškiusi, nerandanti, klausianti kiekvieno praeivio kur kaip čia rasti, o ne ta, kuri kiekvienoje naujoje šalyje jaučiasi lyg namuose. Ne... dėl tų visų nepatogumų, sukeltų natūralaus pasimetimo naujoje vietoje, juk ir keliaujama! Pasijusti dar ir dar kartelį lyg naujagimiui. Nuo mažų žingsniukų... nors ir kaip labai norėtųsi bėgti... bet kiek laimės suteikiančių, kuomet jau bėgti gali. Taigi, bėgdama toli nenubėgau. Turėjau pradėti nuo mažų žingsnelių. Atitapsenau beveik aplink visą oro uostą ir pagaliau atsidūriau prie bilietų būdelės, kur eilėje stovėjo visi mano bendrakeleiviai. O aš gi maniau aplenkusi juos visus! Kad tik dūmiau dūmiau, visus tik lenkiau ir va...dabar eilės gale sau nuleidus galvą tyliai šnopuodama stovėjau. Kaip ta patarlė byloja: neskubėk ir būsi pirmas. O aš skubėdama ir bilietuką pasižymėti pamiršau, o tiksliau nelabai suprantu, kaip jį ir kad išvis jį reik pasižymėti, tad savo kelionę, mitais apipintoje apie sąžiningus ir niekuomet įstatymų nelaužančius piliečius Vokietijoje, pradėjau atvykdama iki Miuncheno centro zuikiu:). Atvykus į mūsų stotelę ir besidairydama pro langus, kur ta Džo manęs laukia, supanikavau metro durims atsidarius abiejose pusėse. Ką??? Metro niekada neatidaro durų abiejuose pusėse. Tik vienoje!! Na, bent jau iš mano patirties. Ką gi ką gi, turėjau greit nuspręsti į kurią pusę šokti ir...ką gi manote, iššokusi girdžių Džo balsą kitoje metro pusėje! Et...nuojauta nuvylė. Ne ta pusė. Nieko, susibėgom kaip įsimylėjėlių porą viršuje laiptų ir pradėjome savo, tikrai ne klaidžią kaip norėtųsi rašyti pagal įdomių istorijų scenarijų, patirtį Miuncheno metro. Kadangi aš itin gera orientacija mieste nepasižymiu, o begyvenant atokiai nuo civilizacijos ji dar labiau sumažo, visus niuansus susijusius su metro, ir apskritai, judėjimu mieste, nutariau palikti Džo. Deja...kaip pamatysite vėliau, vieną naktį sulaužiau savo nutarimą ir paėmiau kelionės organizavimą į savas rankas. O tada ir prasidėjo...Bet prie to dar sugrįšiu. Dabar apie tai, jog Džo dėka labai lengvai pasiekėme savo tuometinius namus. Nakvynės ieškojome per svetainę www.airbnb.com. Svetainės specifika labai paprasta: tu apsistoji kitų žmonių namuose, bet turi savo kambarį, raktus nuo būsto, gali naudotis visais namų teikiamais privalumais, o šeimininkai su tavimi pabendrauja, padeda, arba, kaip mums su Džo pasisekė, kitą dieną jie išvažiavo visam savaitgaliui ir mes tapome buto šeimininkėmis! Kažkas panašaus į Couchsurfing, tačiau daug daugiau privatumo. Tikrai visiems rekomenduoju. Su šeimininkais mums šį kartą labai pasisekė, ne tai kai su Akvile Amsterdame papuolėme pas žydrąjį Rusijos Rūstųjį Ivaną. Šį kartą mus pasitiko (vidury nakties!) labai miela vokiečių porelė, kuri nors ir nuvargusi palaikė mums kompanija kol mes gardžiavomės ilgai laukto ir po ilgos kelionės taip (iš)trokšto bavariško alaus. Miegas buvo saldus... tik toks, koks būna po ilgos kelionės.

Antras veiksmas. Atvira širdim į Miuncheną.

Mano smagioji/skanioji miuncheniška kava

Rytą Miunchene pradėjom neįprastai neturistiškai. Vietoj to, jog trauktume tiesiai į miesto centrą kaip ir pridera pažinčiai su nauju miestu, mes gi, priešingai, pasukome nuo jo. Savo darbe viskio darykloje kiekvieną dieną sutinku žmonių iš skirtingų pasaulio kampelių. Ir tik pora mėnesių prieš kelionę pas mus užsuko šauni grupelė iš Miuncheno. Sužinoję, jog ir pati ten ketinu greitu metu važiuoti, taipogi kaip reikiant atsipalaidavę po poros taurelių viskio, jie man ėmė ir surašė visą sąrašą lankytinų vietų Miunchene. Viena iš tokių vietų buvo Cafe Vorholzer. Žaviausia buvo tai, jog nežinant apie šią vietą beveik nėra šansų ją tiesiog atsitiktinai atrasti, kadangi ji yra... technikos universiteto pastate!! Norint patekti į šią kavinę, reikia praeiti šimtus koridorių, užkalbinti kas antrą studentą, ir galiausiai liftu užkilti į patį aukščiausią universiteto aukštą, ir tuomet... Sezamo durys atsidaro ir mes stovime tiesiai prieš kavinės lankytojus, sau ramiai bešnekučiuojančios ir gurkšnojančius ar kramsnojančius kas ką. Tačiau didžiausia kavinės pažiba yra jos terasa, iš kurios matyti visa Miuncheno panorama. O nuvargę studentai gali sau jaukiai įsitaisyti deginimui skirtose kėdėse ir mėgautis saule, vaizdais ar bokalu alaus. Vau!!Nieko sau universiteto kavinukė! Tad mes su Džordana įsiliejom į studentų srautą ir užsisakiusios po kavos puodelį su smagiais piešinukais mėgavomės nauja aplinka, o aš ir nauja kultūra. Kava buvo tokia gardi, o vaikinukas bepiešiantis ant kavos putų toks smagus, jog aš nulėkiau antro puodelio ir paprašiusi nupaišyti man batman‘ą (?) tirpau iš malonumo vėl keliauti. Na, o po tokio netikėtai ramaus ir gaivinančio ryto/pietų nulėkėme į centrą. Ir čia jau aš leisiu kalbėti nuotraukoms.

Marienplatze square iš viršaus

Pagrindinė Miuncheno aikštė

Pro angelo sparnus į pagrindinę miesto katedrą

                           

Marienplatz Square

Alaus menė (Džo fotografija)

Vakare užsukome į žymiąją Bavarijos alaus menę, kurioje, pasirodo, kaip sužinojau vėliau, įsikūrusi ir alaus darykla. Ši, kadais Bavarijos karaliams priklausiusi vieta, kiekviena savo kruopščiai išpaišyta arka pulsuoja istorija. Vos tik įžengus į šią menę pritrenkia ne lankytojų skaičius, bet pačios menės dydis!.. Ten dideli ne tik stalai, išsidriekę visu ilgiu ir pločiu per visą menę, bet ir dideli bokalai, dideli kepsniai, dideli riestainiai, dideli vyrai ir net didelės moterų išvirtusios krūtinės! Na, viskas tikrai karališkai didu! Nors vieta itin turistinė, bet pabuvoti ten smagu. O ypač stebėti greitai nuo litrinių bokalų svaigstančius kinus, kurie taip nuoširdžiai džiaugiasi kiekviena turistine tos vietos atributika ir nesuka sau galvos, jog visas tas festivalis organizuojamas tik patenkinti jų keliautojų smalsumui ir visiškai neatspindi tos kultūros kasdienybės. Oi, mums visiems reikėtų pasimokyti kinų gebėjimu jaustis tokiems laimingiems dėl padavėjo atnešto kepsnio ar bokalo! Koks visus paima azartas tam kepsniui artėjant link jų, fotoaparato blykstė įamžina visą kepsnio atsiradimo ant stalo raidą. Nuo padavėjo pirmų žingsnių link stalo iki jo bandymo tą kepsnį padėti ant stalo. Hm...smalsi rasė. Tik dar nesuprantu, ar juos taip viskas žavi dėl to, jog jie dar nepraradę to gebėjimo džiaugtis; ar čia dėl to, jog ištrūkę kartą per metus iš savo ofisų į laisvę nežino kur dėtis ir į kurią pusę pulti pamačius koks nuostabus pasaulis slepiasi už tų ofiso langų. Juk po poros savaičių vėl atgal...į narvą.

Trečias veiksmas. Meniška Miuncheno pusė.

Neue Pinakothek'oje

Kitą rytą gana žvaliai, na, žvaliai, kiek įmanoma žvaliam keliautojui būti, nusprendėme skirti dieną menui. O įvairiais menais su nuostabiomis galeromis ir muziejais šis miestas tikrai gali pasigirti! Po ilgų diskusijų išsirinkome vieną patį pačiausią – Neue Pinakothek. Galera talpina paveikslus nuo XVIII amžiaus vidurio iki XX amžiaus pradžios. Nors daugumos paveikslų autoriai iš XVIII ir XIX amžiaus man vargiai žinomi ir daugumos jų religinė ir batalinė tematika man nelabai artima, visgi įspūdį padaro dideli piešinių formatai ir atkurto įvykio realistiškumas. Taip ir norisi ištiesti ranką ir suleisti rankų pirštus į šilkinius kokios bajoraitės apdarus! Ar atsisėsti greta kokių valstiečių ir mėgautis kartu su jais įspūdingais vasaros saulėlydžiais. Na, bet tikriausiai mūsų su Džordana labiausiai laukiama salė buvo dailininkų iš XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios. Ankstyvasis modernizmas su savo corinthais, van goghais, gogenais, klimtais ar munkais ir daug kitų užgniaužė mums abiems kvapą! Vis dar sunku perteikti tą jauseną kuomet stovi prieš originalą. Kaip ir tąkart Amsterdame Van Gogh‘o muziejuje taip iš šįkart pajuntamas absoliutus katarsis... pasitenkinimas kito taip įtaigiai perteiktos būsenos, idėjos, jausmo. Muziejai ir galeros yra erdvės kuriose absoliučiai pametama laiko ir... erdvės nuovoka. Lyg kokiame limbo kabotum! Tarp savęs ir meno. Tad, kaip ir kiekvienas kokybiškas menas – išsunkia. Pusę dienos praleidusios galeroje ir pajutusios nuovargį po tokios intensyvios dvasinės mankštos patraukėme į kavinukę pasistiprinti, kas rytiniais omletais, kas pyragais ar kava.

Džo

Aš ir Gogenas

Auksinis baras

Dieną pratęsti nutarėme ta pačia modernizmo dvasia ir patraukėme link Englischer Garten (lt. Angliškojo sodo). Sodas, esantis pačiame miesto centre yra pats didžiausias viešasis miesto parkas pasaulyje! Tipinis sodas Anglijos Viktorijos laikams pasitiko mus tipiškai anglišku oru – lietumi... Didžiulio sodo mums apeiti žinoma nepavyko ir mano didžiuliui troškuliai, pasivaikščioti tais pačiais takeliais kuriais vaikščiojo to meto didžiausi pasaulio monstrai-galiūnai Hitleris, Stalinas ar to meto Miuncheno meno grietinėlė, numalšinti. Et... tas vaikymasis 

Kokteiliukų naktis Zefyro bare

istorijos šešėlių... Prisilietimas prie istorijos lyg galimybė atkurti sutrūkinėjusį ryšį tarp čia ir ten. Liūdesėliui dėl nepavykusio pasivaikščiojimo įžymiajame sode nuplauti, užėjome į mūsų ilgai ieškotą Haus der Kunst (lt. Meno namai), kuriame įsikūrę kavinė/baras Goldene Bar (lt. Auksinis baras). Ši vieta atidaryta 1937-aisiais! Šią vietą puošią įspūdingi Karl Heinz Dallinger‘s piešiniais ant sienų, kuriuose įamžintos vietos garsios savo vynais ar kitais alkoholiniais gėrimais. Džiugesys mane suėmė pamačius ir savo mažąją salą nupaišytą ant sienos!! O dar didesnis pamačius, jog jie naudoja vienos mūsų daryklų (Ardbeg) viskio taures vietoj žvakidžių. Matyt šios vietos unikali erdvė, talpinanti istoriją, meną ir mano dabartinius namus, nulėmė faktą, jog nepaisant to, jog sumokėjome po 10 EUR (!) už taurę vyno, grįžome į šią vietą vakare. O vakare ši vieta persiformuoja iš kavinukės į barą, su prašmatniais rūbais apsitaisiusiais barmenais, kurie visus džiugina kokteilių darymo menu! Įvairiausios kokteilių spalvos, įmantriausi papuošimai, paslaugūs barmenai (man norint persinešti kėdę iš vienos salės pusės į kitą, padavėjas prišoko prie manęs, griebė kėdę ir nustebęs žiūrėdamas į mane: ne ne, čia mūsų darbas, ne tavo, aš pernešiu kėdę kur tau reikia(vau!)) privertė mus pasijusti  lyg kokioje kino juostoje. Tad pametus realybės pojūtį, mes labai realistiškai sugebėjome pražiopsoti ir mūsų paskutinį metro... o kadangi tai buvo naktis, kuomet persukome laikrodžius viena valanda atgal, vadinasi rytinio metro mums būtų reikėję laukti viena valanda ilgiau. Tad, Džordanos išmaniojo telefono dėka nutarėme parsigabenti namo kokiu nors kitu būdu. Deja deja... ne viskas sekė pagal planą. Kokteiliukai sumaišė mano makaulę ir aš nutariau streikuoti prieš naująsias technologijas! Vargšė Džordanėlė, nurijusi seilę ir išjungusi savo telefoną, pasidavė mano įtakai ir turėjo būti vesdinama namo ne jokiomis išmaniomis programėlėmis, o mano intuicija! Taip, ji pripažino vėliau, o galbūt iš pat pradžių, jog tai buvo klaida. Namus visgi pasiekėme. Paryčiais. Ir, deja, mano kova su technologijomis buvo pralaimėta. Jei ne Džo programėlė nežinau kuriame Miuncheno kampe mes būtume pasitikusios saulę.

Miuncheno angliškąjame sode

Ketvirtas veiksmas. Netikėtas susidūrimas su Alpėmis.

Viena iš Džo svanojių išsipildė

Alpės

Rytą akis praplėšiau anksti. Galbūt jausdamasi kalta dėl praeitos nakties įvykių, o galbūt jausdama keliautojui būdingą baimę dėl veltui švaistomo laiko! Ne ne... juk jeigu jau tokį kelią atpyliau, tai nėra čia kada gulėti lovoj! Džo mane sąmoningai ignoravo ir apsimetė pučianti sau į ūsą. O aš gi jausdamasi kalta, jog taip vargšę mergelę vakar nukankinau atpėdinus nežinia kiek mylių, jos iš lovos nekrutinau. Galiausiai išsikabarojusios iš namų pasukom link traukinių stoties. Šiandienos planas, nepaisant absoliutaus jėgų trūkumo, buvo važiuoti pamatyti įžymiosios Neuschwanstein pilies. Deja, grožiu garsėjančios vietos mums aplankyti nepavyko dėl klaidingos informacijos rastos internete. Kelionė būtų trukusi ilgiau nei mes galėjome sau leisti... kiek suirzusios ir pasimetusios turėjome greitai nuspręsti ką daryti! Ir vėlgi pasitikėjome vienu iš mano pažįstamo rekomendacija. Patraukėme į netoliese nuo Miuncheno įsikūrusį miestelį Bad Tölz . Ir kaip labai dažnai nutinka kelionėse, kuomet niekuo neplanuoji ir veiki ekspromtu esi gausiai apdovanojamas! Nežinodamos kur tiksliai važiuojam ir nežinodamos ko tikėtis traukiniui sustojus mūsų stotelėje, pasidavėme avantiūrai. Reikalai pradėjo klostytis teigiama kryptimi pamačius daugybę sniego už lango, o netrūkus ir... Alpių graviūrą horizonte. Taip, artėjome link Austrijos sienos, link pačių didingųjų Alpių, kurios, kaip vėliau pakalbėjome su Džo, yra didingesnės už bet kokias pilis! Bad Tölz  nuostabaus jaukumo ir grožio miestukas!.. Daug nuosavų namukų, su gausybę gėlių karančių pro langus, su įstabiais religiniais piešiniais ant namų sienų ir žinoma, tuo viską įrėminančiu, ar greičiau išlaisvinančiu, Alpių peizažu. Užkopusios į aukščiausią miestelio tašką mėgavomės vaizdais... tais, kurie atgaivina dūšią. Taip atsigavusios, o aš visiškai apkerėta Bavarijos grožio, ramiai traukinuku riedėjome link Viurzburgo. Na, ramiai, galbūt nėra tiksliausia sąvoka. Ramybė buvo sutrikdyta, kuomet Miunchene reikėjus persėsti į kitą traukinį, mes paprasčiausiai į jį netilpome. Žmonių buvo tiek daug, jog mes nutarėme sėstis į greta stovintį apytuštį traukinį, kuris važiuoja mums reikia linkme, nors ir valandėle ilgiau. O po to vėl sekė ramybė. Ir sakydama ramybė, aš tikrai turiu tą omenyje. Aš girdėjau, jog vokiečiai labai ramūs, bet negalėjau patikėti, kad jie tokie ramūs!.. Važiuoti viešuoju transportu Vokietijoje tai tarsi būti kokioje sanatorijoje. Tyla, ramybė ir migdančiai veikiantis traukinio dunksėjimas... O vat Škotijoje, tai lyg būti kokiame populiariame vakarėliais garsėjančiame kurorte. Škotai kalba daug! Ir garsiai! Ir su visais!. Ir valgo daug. Ir nesveiką maistą valgo! Ir traškučių kvapas man taip negailestingai primena mokyklos išvykas autobusu ir nuo tų visų maisto kvapų kylančiu bloguliu. Na, tai, tikriausiai, ir yra ką vadiname kultūrų skirtumais.

Bad Tölz

Pietaujam/puotaujam Bad Tölz'o vietinių užeigoje

Penktas veiksmas. Jaukusis Viurzburgo „kaimelis“.

Rudeninis Viurcburgas

Džo su mūsų taurėmis baltojo vyno

Pagaliau pagaliau! Atvykau į Džordanos dabartinius namus. Viucrburgas. Ji mane apgavo kaip ir likusius savo draugus, sudarydama įspūdį, jog gyvena mažame kaimelį. Oho, mažas kaimelis. Tramvajai, autobusai zuja gatvėmis, parduotuvytės ant kiekvieno kampo, kavinukių didžiulis pasirinkimas, kelios galeros, gatvės pilnos žmonių, turistų, studentų! Nieko sau kaimelis!:) Kadangi aš mieliau renkuosi miestelius nei didelius megapolius, Viurcburge iškart pasijutau savame kailyje. Šią dieną Viurcburge atleidome save nuo turistų prievolės kažką pamatyti, ir tiesiog leidome sau pagyventi taip lyg vietiniai eilinį sekmadienį. Per pietus nuėjome papusryčiauti į Džo numylėtą vietą. M... man taip patinka pasijusti lyg vietiniai naujoje aplinkoje! Tai, žinoma, pavyko tik Džo dėka. Kuomet padavėjos ją atpažindamos duoda papildomą bandelę ar šalimais prie stalo sėdintis kursiokas pasisveikindama kilsteli alaus bokalą. Nors ir kaip bebūtų smagu keliaujant būti nuolat dirginamai naujos aplinkos, bet kartais pasivargsta nuolat jaustis šiek tiek nepatogiai... išmuštai iš savo rutinos. Pusryčiavome ilgai... leidome sau mėgautis laiku. Jo netausojant, o jį pačioms kontroliuojant. Na, kitais žodžiais tariant, mėgavomės šia akimirka!

Yra Viurcburge viena svarbi vieta į kurią Džo vedasi visus savo lankytojus. Vyno kavinukė ant pagrindinio Viurcburgo tilto. Ir šiušč visi didieji keliautojai burnojantys, jog reikia vengti turistinių vietų ir ieškoti kažko unikalaus kiekviename žingsnyje! Tie patys keliautojai labai dažnai pamiršta kodėl turistinės vietos tokiomis visų pirma tampa; taipogi, jog aplankant tokias turistines vietas reikia įdėti pastangų atrasti ten kažką naujo ir kažką savo. O tai nėra lengva. Kai tą vietą kiekvieną dieną aplanko šimtai lankytojų. Bet ką? Aš turiu atsisakyti aplankyti Didžiąją Kinų sieną ar įžymiąją Tailando įlanką tik todėl, jog ten yra krūva lankytojų?.. Na, žinote, mielieji keliautojai, turėtumėte suprasti, jog tokių vietų aplankymas yra neišvengiamas norint patenkinti smalsumui. Viskas, žinoma, turi būti daroma proto ribose. Ir turistinių vietų aplankymas turi būti derinamas su naujų vietų atradimu. Ir iš viso? Kas yra nauja vieta dabartiniame pasaulyje? Net aborigenų gyvenvietės tapusios turistų gausiai lankomomis! Dėl to, manau, keliautojų taip smerkiamos turistinės vietos yra ženklas išpuikusio ir arogantiško keliautojo. Kuris yra prisivalgęs iki soties pačios kelionės, ir natūraliai ieškantis užkąsti kažko naujo. Kur dar niekas niekur niekada nėra buvęs! Nepamirškime, jog keliavimas tokiems žmonėms yra „profesija“, o ne poros dienų išvyką į kitą šalį. Tai keičia visą keliavimo sampratą...

Gardumėlis

Ant tilto

Bet apie ką aš čia? Taip taip. Tiltas. Vynas. Viurcburgas žymus savo vynais (apie tai yra rašiusi Džo savo bloge), ypač, baltuoju vynu. Tad, nors ir buvo baisiai šalta, ir visas kūnas reikalavo raudonojo vyno, bet neatsispyriau pagundai išgerti baltojo. Vakaras nors ir šaltas, bet toks ramus... prieš išsikraustant į Škotiją, niekuomet nevertinau ramaus oro. Bet kuomet apie 300 dienų per metus čia lyja, ar siaučia stiprūs vėjai, pradedi vertinti ramią, nevėjuotą dieną. Taip ir ant tilto, kaifavau nuo nakties ramybės, garsaus Maino upės šniokštimo ir jaukaus šurmulio aplink mus. Nuostabiausias dalykas keliaujant – stebėti aplinką ir žmones. Aš taip galėčiau visą laiką. Sėdėti kokiame akvariume ir stebėti įvykių kaitą man prieš akis. Paspaudęs šaltukas mus paskatino užeiti į kavinukės vidų, na vidus tai buvo tik dalinai, nes durys kurios yra beveik per visą sieną buvo plačiai atlapotos, ir besėdint priešais židinį ir bevėpsant į naktines šviesas lauke, pamažu justi kaip Kalėdų dvasia aplanko mane ir Džo.

Vakarėjantis Viurcburgas

Šeštas veiksmas. Šturmuojam pilį ir rezidenciją.

Viurcburgo vynuogienojai

Viurcburgo senamiesčio bokštai

Kitą dieną mudvi pasitaisėm ir grįžom atgal į turisto kelią!;) Atakavom miesto pažibą  - pilį! Besvaigstant nuo rudeninių spalvų ir bešąlant nuo taip staigiai atšalusio Viurzburgo, mes visgi užkopėme ant aukštojo kalnelio ir davėme peno savo fotoaparatams. Pliakšt pliakšt pliakšt. Kur tik bepakreipsi galvą – gražu! Pliakš pliakš pliakšt! Su drebančiais pirštais bet vis tiek: pliakšt pliakšt pliakšt!.. Per daug, Džo, per daug! Per daug to grožio!.. Ir tikrai, kad ir nenutinka tai kiekvieną dieną, bet nuo grožio galima labai nuvargti! Ir pasirodo yra ribos, kiek to grožio gali sutalpinti savy per dieną!. Nusileidus žemyn traukėm tiesiai į kavinukę sušilti su .... raudonojo vyno taure. Sušilti ir pailsinti galvas nuo per visą savaitę į mus plūdusio grožio. Bet tai nebuvo pabaiga. Užsitikrinti, jog grožio užteks artimiausiems mėnesiams, Džo mus nusivedė į įžymiąją Viurzburgo rezidencija, kuri kartu su Versalio rūmais yra svarbiausi Europoje vėlyvojo baroko statinių. Ir... vėl pykau ant Džo! Už ką? Vėl per daug to prakeikto (tokiu jis patampa kai gaunama jo per daug) grožio! Nors mano draugė nerimo dėl gana apniukusios dienos, bet aš džiaugiausi, jog šią rezidenciją pamačiau būtent tokią, kokią ją pamačiau -  mistinę, ryškių rudeninių lapų apsupty, temstant ir pirmiems nakties nagams pasigrobiant sodo statulas. Pastarosios man ir paliko didžiausią įspūdį! Tiesa, nors jėgų grožėtis jau visai buvo nedaug belikę, bet sugebėjome sode užsibūti ir iš jo buvome išvarytos sodo prižiūrėtojo. Vienas įspūdingiausių rezidencijų sodas Europoje, porai akimirkų priklausė tik mums – paskutinėms tos dienos sodo lankytojoms...

Viurcburgo rezidencija

Įstabiosios sodo statulos

Epilogas

 Aš tikriausiai nesu vienintelis žmogus, kurio geidžiamų kelionių sąraše Vokietijos nėra. O ji ėmė ir mane nustebino! Dar vienas keliautojo uždavinys – leisti stereotipams būti sulaužomiems. Vokietija man nebėra ta nuobodi šalis, garsėjanti alumi ir dešrelėmis su raugintais kopūstais, tai vieta, kuri mažiau nei per savaitę man atsivėrė naujomis spalvomis ir davė peno apmąstymams geriems porai mėnesių. Miunchenas mums pasitiko su daug malonių ir draugiškų veidų... tokių, kaip ant tos kavos putų... Žinau, jog keliaujant į vieną ar kitą miestą stereotipai gali sugriauti galimybę atrasti tą vietą. Aš jų važiuodama į Miuncheną neturėjau, nors girdėjau nuolat apie snobiškus Miuncheno gyventojus, ir tikiu, jog dėl to, jog į šį miestą atvykau atvira dūšia, jis mane taip maloniai nustebino ir mano kelyje nepasitaikė nė vienos snobiškos povyzos. Kokį aš pamačiau Miuncheną? Atvirą, menišką, tvarkingą ir kai kur purviną, ramiai pašėlusį ir itin draugišką. Bavarija?.. Kaip mano įrašas ir nuotraukos byloja - ši vieta atsirado tarp mano geidžiamų kelionių sąraše. Ačiū, Džo, jog atvėrė vartus į dar vieną kultūrą. Kaip ir visuomet, ta pati sena tiesa – niekuomet nematome dalykų kurie yra po mūsų nosimi. Galbūt tas stiprus rūgščių kopūstų kvapas atbaidė mane nuo šios šalies, bet naujai atrastas frankoniško vyno saldus aromatas priviliojo mane prie savęs.

Opa! Į naują kultūrą!