Šioje saloje aplink mane tiek daug simbolių. Tiek daug turiu išgirsti šioje tylioje tik vandenyno mūšos glamonėjamoj žemėj. Kaip apsinuoginusi atsistoju ne tik prieš savo vyrą, bet ir prieš save. Tyla baugina.
Įstringu tarp bačkų ir rėčių, atsidaužiu į žvejo pamestą dėžę , parklumpu įsinarpliojus tarp senų susiraizgiusių virvagalių ir suplėšytų tinklų. Ot šūdas! Guliu, nejudu. Su susidomėjimu tyrinėju visą šią žvejų amuniciją. Nauja man viskas. Aš gi mergužėlė iš miškų, ne iš pajūrio. Mama, tiesa, iš Žemaitijos, beveik 100km nuo jūros, taigi šiek tiek jūros vėjo pamyluota. Beje, ir pirmuosius savo studijų metus praleidau prie jūros, Klaipėdoje. Atsimenu kaip jaukinausi bangas ir neaprėpiamą tolį į nieką. Iš barako nupėdindavau pora metrų iki stotelės, įsėsdavau į ketvirtą, pavažiuodavau vos dešimtį minučių ir jau būdavau ten. Prie jūros. Negalėdavau atsidžiaugti, jog gyvenu taip arti jos. Čia gi... Jūra. Mama, mama, kada važiuosim prie jūros?! Mėgdavau važinėti ten viena. Paeidavau kur tolyn nuo žmonių, jog galėčiau sau ramiai pasibūti. Sau, jūrai, abiem kartu. Žvelgdavau į tą kažką taip intesnyviai, lyg laukdama nusiraminimo, paguodos, globos, užuojautos... Laukdama atsakymų ir, matyt, vilties. Kiek tokių nelaimingų sielų rymota prie kranto, kiek tokių aimanų bangos nuskandino dugnan ir kone šaipydamosios privesdavo mus vis prie to pačio. Neapčiuopiamo ir neparėpiamo tolio. Prie Niekio. Prie amžinybės.
Kuomet po metų palikau Klaipėdą, žinojau jog šis trumpas susibičiuliavimas su jūra buvo reikšmingas. Kas būtų galėjęs pagalvoti, jog tai buvo įvadas į mano esamą gyvenimą.
Škotija. Vakarinė pakrantė. Isle of Islay. Maža sala Atlanto vandenyne. Likimui paruošus man staigmeną – mielo balto veido jaunikaitį, laukusį savo mergelės ant kranto – savąjį gyvenimą nuo šiol kuriu čia. Keistas jausmas. Keistas ir svaiginantis. Suvokimas, jog stovi ant mažo žemės lopinėlio plūduriuojančio vandeny, jog esi jo apsuptas iš visų pusių, jog kur beeitum ar kur bežvelgtum atsidursi ten pat. Prie to tolimo neaprėpiamo horizonto. Aš absoliučiai apsvaigusi nuo šio suvokimo! Keista, nors fiziškai esi lyg spąstuose, bet dūšioj, priešingai, tokia laisve trimituoja. Galbūt todėl, jog žvelgiant į tolį nematyti kitų žemių, tik didžiulė nežinia, kuri palieka visa tavo vaizduotei. Galbūt todėl, jog sienų nebuvimas leidžia tau būti nepriklausomai ir laisvai. Vanduo juk žodžiais sunkiai nusakoma materija. Kas tai? Bekvapis, bespalvis skystis? Jo negali apčiuopti, jo negali užuosti... Vanduo išlaisvina, nes jis nereikaulauja griežto apibrėžimo. Apibrėžimai įkalina žmogų. Tas nuolatinis rekalavimas iš mūsų apibrėžti, sudėti savo jausenas, mintis, svajones į žodžius. Išplėšti neaprėpiamą iš visumos ir įkalinti žodžiuose. Žodžiai sunaikina pirminę visa ko reikšmę ir išspjauna į paviršių tik mažą niekingą kruopelytę to, kas norėta pasakyti. O vanduo leidžia mintims laisvai banguoti į toly, susilieti su neapčiuopiama materija ir paskęsti visumoj.
Sala, atitolusi nuo žemyno, atitolusi ir nuo civilizacijos. Toks tik lėtas žengimas link jos, pribstabdomas smarkių vandenyno vėjų. Čia karaliauja gamta. Prie plento prisišliejusios šildosi avys, ant uolų besiilsintys ruoniai, įlankos pakrantę apsėdę įvairiausio didžio, spalvos paukščių pulkai. Salos gyventojai taip pat čia ypatingi, skitingi nuo žemyne užaugusių. Veidai jų kiek atšiaurūs, stipraus vandenyno vėjo nupūstyti; natūra kiek naivoka, bet nuoširdi ir atvira. Dauguma čia senolių, paslaptingai besišnekučiuojančių tarpusavy galų kalba; daugybe čia ir stiklelį pakilnotį mėgstančių. Audrų vėtomą pavakarę susirenka į vietinę užeigą dūšią nuraminti. Drum of whisky, please! Velnio gėrimas, taip garbinamas ir tuo pačiu keikiamas. Nė vieno užsieniečio ar žemyno gyventojo viskis nepaveiks taip, kaip jis veikia vietinius. Galbūt, salos gyventojai prižiūrintys aštuonias viskio daryklas savo saloje sudarė sandėrį su velniu, jog mainais už sėkmingą viskio verslą, jie nuskandins savo sielas taurelės dugne. Velnias juos žino, bet vietiniams viskis – itin pavojingas gėrimas. Aš gi pati juo nepiknaudžiauju, bet pagurkšnoti kartu su Juo lietingais vakarais jaukiais įsikuitus palėpėj mėgstu. Sėdim tuomet abu, ant stogo lietui šokant savo pasiutusį kadrilį, ir leidžiam vienas kitam tiesiog būti ir tirpti iš palaimos kaip gera!. Gera, jog ne vienas svaigsti nuo taurelės viskio; gera, jog geri ne iš liūdesio; gera, jog nieko dugne nereikia skandinti...
Pavyksta išsinarplioti iš žvejo tinklų. Pakeliu akis. Švyturys. Toks sunkiai įžvelgiamas, kone apsikabinęs su dangaus žydryne. Toks visas aukštas, lieknas... žavingas! Stebeiliju į jį kokią gerą pusę valandos, o akių atplėšti neina. Koks paprastas apskritas pastatėlis, o kokią misiją atlieka. Kokia simbolika!!! Kiek pasiklydusių, beieškančių ir atrandančių. Pakeliu akis ir matau Jį. Tokį visą aukštą, liekną... žavingą! Pakylu. Einu link jo/Jo. Įeinu į vidų. Išsiverdam arbatos, apsiklojam šiltą pledą, paspaudžiam play: Pink Floyd‘ų Us and Them. Pradeda lyti. Klausom bangų, besiplakančių į uolas; klausom Us ir, klausom Them. Mes saugūs. Mes namuose.
