Laplandija (II dalis)

Naktis Laplandijos miške

Nakvynės vietą pasiekėme vidury nakties. Na, bent jau atrodė kaip gyli naktis, mat Laplandijoje naktis ateina labai ankstyvą vakarą. Negaliu apsakyti kaip džiūgavau, jog pasiekėme stotelę. Bet... džiūgavo tik mano galvelė, mat pabandžius pajudėti ir išsikapstyti iš rogių, supratau, jog pavirtau rogių dalimi. Šiaip ne taip pavyko. Sebastianas visiems davė nurodymus, ką kam reikia daryti. O šitas žmogus į smulkmeniškumas tikrai nelinkęs! Man teko uždavinys užkurti židinį. Dabar neatsimenu ką aš pagalvojau priartėjus prie mūsų „trobelės“, kurioje turėjome praleisti naktį, bet iš savosios dabartinės perspektyvos žiūrint, mano veidas tuomet tikriausiai buvo persikreipęs iš siaubo. O gal kaip tik ne. Galbūt po tos dienos išvykos ir patirtų vidinių kovų niekas manęs nebūtų nustebinę. Visų primą, toje trobelėje durų nebuvo, na, jos lyg ir buvo.... atremtos į staktos rėmus. Viduje. Viduje? M... Ha ha... dabar viskas atrodo taip taip neįtikima. Viduje, mažame kambarėlyje, buvo trys viena į kitą ratu sustumtos lovos ir vienas mažas židinys. Viskas? Viskas. Elektra? Ne. Patalai? Jūs gal juokaujate. Stalas? Ne. Kokie jaukūs samiški atributai? Ne ne. Ne. Tik lovos ir židinys. Oi, ir pamiršau svarbiausią kambario atributą. Šerkšnas. DAUG šerkšno. Ir juo padengtas ne tik grindinys ar lovos. NE. Juo padengtas buvo visas kambarys. Nuo grindinio iki pat lubų! Pasirodo, ši trobelė yra naudojama medžiotojų, žvejų ar, tokių išprotėjusių ekstremalų kaip Sebastianas, užklydusiems pailsėti po dienos žygių. Viskas vyko taip greitai, jog aš nepamenu ar spėjau viską suvokti. Židinys. Taip. Staigiai reikia židinio, nes reikia, jog iki einant miegoti šerkšnas ištirptų. Griebiausi peiliuko, malkų ir bandžiau rėžti skiedras ugniai įžiebti. Bandžiau... bandžiau.... įtempusi visus rankų raumenėlius, bet niekais tas visas mano darbas nuėjo. Sustirusius pirštus vos galėjau pajudinti, o ką čia jau bekalbėti apie bandymą su jais kažką ir nuveikti. Nepadėjo ir Sebastiano pykti komentarai, ką aš čia atseit terliojuosi taip ilgai? Kuomet pavyko atpjauti pora mažesnių pagaliukų bandžiau visus juos krauti į židinį, bet ir vėl susidūriau su problema - rankos visiškai praradusios lankstumą nesugebėjo kruopščiai tų pagaliukų reikiamai sukrauti. Neatsimenu iš ko... bet man visai išsękusiai kažkas padėjo. Kur degtukai? O velnias. Nerandu degtukų! Kol galiausiai juos pavyko kišenėje užčiuopti. Bet vėl gi... nesugebu jų ištraukti. Taip šalta! TAIP šalta!. Yes! Ištraukiu! Bandau uždegti... tiesiu ranką link židinio...o ne! Užgeso! Dar kartelį! Vėl bandau! Ir vėl tas pats. Sebastianas sėdi šalia ir šaiposi. Po to pyksta, jog sunaudojau daugiau nei vieną degtuką. Turi pakakti tik vieno degtuko įžiebti ugniai. O ką jeigu pasiklysi miške ir reiks išgyventi beturint vienai degtukų dėžutei? Ką tada darysi? Asile tu prakeiktas! Barbare tu nelemtas!.. Dieve, KAIP ŠALTA!.. po šios beveik valandą besitęsiančios parodijos ir manosios kančios, židinį pradėjo laižyti liepsnos liežuviai, o mane glamonėti palaimingoji šiluma. Vakarienei valgėme kažką iš skardinių, mums ant galvų romantiškai bekrintant nuo lubų pamažu betirpstančiam šerkšnui. Kažkoks absoliutus siurrealizmas! Keturi žmogystos sėdi šerkšno aptrauktoje trobelėje su skardinėmis rankoje priešais židinį, ant jų bekrentant lietaus lašams. Žinot, nepaisant visų tų bjaurių emocijų, buvo labai jauku. Neįprasta, bet jauku. Ėjome miegoti trobelei jau kiek aptirpus (ha, vėl siurrealizmas). Mes su Sarah pasitiesėm vieną miegmaišį ant čiužinio, jog butų sausiau, o į kitus įlindome ir užsitraukėme iki pat nosies galiuko. Užmigome šiltai... ir labai labai gyliai. Lašams tyliai bekapsint nuo lubų.

Pramerkusi ryte akis nusistebėjau, jog vis dar jaučiuosi gana šiltai. Bet tai truko tik trumputę sekundėlę. Kambarys per naktį vėl spėjo apšalti. Išlindusi iš miegmaišio staigiai stvėriau puodelį kavos, kurį malonusis anglas, Sebastiano draugas, jau buvo mums paruošęs. Karšta rytinė kavą buvo būtent tai ko mums reikėjo prieš ilgą žygį su rogėmis.

Aurora Borealis arba šiaurės pašvaistės

Šaltinis: www.pinterest.com

Kas būtų pagalvojęs, jog man taip pasiseks ir šiaurės pašvaistes danguje išvysiu jau pirmąją naktį Laplandijoje. Sebastianas tikrai nepatikėjo. Ir buvo baisiai nusistebėjęs pašvaisčių aktyvumu tą naktį, mat, pasak jo, jis praleidęs Laplandijoje apie dešimtį metų, tokio spektaklio danguje dar nebuvo regėjęs. Nežinau, ar čia buvo eiliniai prancūzo pliurpalai, bandant sukurti romantišką nakties nuotaiką, ar jo lūpomis tikra tiesa bylojo; iš tikrųjų, man nelabai ir rūpėjo. Pirmą kartą gyvenime žiūrint į Aurorą – įspūdžiai užgniaužia visus jutiminius dirgiklius. Akis prikausto pašėlęs šviesų žaismas: žalsvos spalvos brūkšniai lakstantys per visą padangę, sukantys ratus, šokinėjantis iš vienos pusės į kitą; tuomet turkio spalvos įsijungusios į visą tą dangaus simfoniją, brėžia vertikalias juostas ir susilieja su rausvomis dėmėmis... dangiškasis orkestras! Nenusakoma žodžiais. Nesutalpinama į riboto puslapio lapą. Tai ką tą naktį išvydau danguje mane estetiškai sudrebino iki pat gelmių. Kaip visada mus stipriausia veikia tai, ko iš pirmo žvilgsnio paaiškinti nesugebame?

Po šio įspūdingo reginio, pašvaistes regėjau dar ne vieną sykį, nors jos jau ir nebebuvo tokios aktyvios. Dažnai einant į lauko tualetą ar tiesiog malkų, žalsvosios dangaus mūzos, viliodavo savo šilkinėmis juostomis pakelti akis į dangų ir gerėtis jomis. Bet nebepakeliamas nakties šaltukas jau po penketo minučių taip smarkiai apkandžiodavo visas galūnes, jog lėkdavau greitai atgal į trobelę. Bet ir esant viduje ta ypatinga nakties nuotaika niekur nedingsta, žinant, kas dedasi čia pat už lango. Apskritai, naktys Laplandijoje, man buvo pačios ypatingiausios. Po visų dienos darbų jaukiai kuistis trobelėje: skaityti suomių sagą „Kalevalą“, klausytis Mari Boine, rašyti meilės laiškus ar tiesiog stebeilyti į židinyje žaidžiančias liepsnas. Taip. Jauku. Ypač kuomet nuovargis išsiurbęs visas jėgas palieka tave su pavargusiomis, bet dėl to itin lengvomis, mintimis. Būties lengvybė, kaip labai tiksliai kažkurioje knygoje rašė Sigitas Parulskis.

Įžeistasis macho

Deja deja, bet ta mano išliūliuota „būties lengvybė“ labai ilgai netruko. Tiksliai neatsimenu kada viskas prasidėjo, ar kuomet kaip visuomet romantiškai nusiteikusiam Sebastianui neatsakiau reikiamu žvilgsniu, tą kartą kuomet jis pasiėmė mane kartu su savimi naktiniam pasivažinėjimui su šunimis; ar tuomet kai nesutikau kartu su juo eiti į pirtelę... o gal jo nepasitenkinimas augo palaipsniui, jo pašto dėžutei nuolat užsikimšant mano mylimojo laiškais. Dabar visa tai nebesvarbu... kas svarbiausia šioje situacijoje yra tai, jog vyriškasis Sebastiano pradas buvo itin įžeistas, o jo svajonei samišku gyvenimo būdu dalintis ir ilgus žiemos vakarus leisti su sunkiai dirbančia ir žavia moteriškaite išsipildyti buvo nelemta. Na, bent jau ne šį kartą. Bet įspėju visas paneles, geriau niekuomet neužsitraukite prancūzo rūstybės. Štai čia mano vargelis ir prasidėjo. Staiga iš viską puikiai atliekančios darbininkės, šio vyro akyse tapau niekuo nesugebančia, nevėkšla, išpopinta mergiote, kuri atvyko į Laplandiją ne sunkiai dirbti (priminsiu, tai savanoriškas darbas), o rašyti laiškų savo vyrui ir grožėtis šiaurės kraštu (?). Nesvarbu kaip sunkiai ir kaip kruopščiai viską atlikdavau, Sebastianas priekaištų vis tiek negailėdavo. Negailėdavo jis man sunkių ir kartais visiškai betikslių darbų, kaip kad išvalyti lauke nežinia kiek metų stovintį apledėjusį šaldytuvą. Ką? Ten ir norėdamas su visokiais aštriais geležtais viso to užšalusio mėšlo neišskaptuotum. Arba, porai dienų esant apie 55 laipsnių žemiau nulio ir užšalus visiems vandentiekio vamzdžiams vandenį kibirais tįsti iš rūsio... Tik vėliau sužinojau, jog esant tokiai temperatūrai į lauką eiti yra tiesiog negalima. O aš ėjau. Ir tįsiau tuos kibirus vandens. Ir maitinau tuos šunis. Nors atrodė, jog akių burbuolės sutrūkinės iš šalčio, o rankos sutrupės nuo sunkių kibirų. Atsimenu, tą kartą beveik visas tris dienas buvau palikta kartu su šunimis viena pati (nes kaip jau nuspėjote patys, į įdomiausias išvykas su šunimis buvo vežama Sarah, o ne aš)... Skaudžiausia buvo ne tai, jog mano pastangos ir darbas ekstremaliomis sąlygomis buvo neįvertintos, ne! Skaudžiausia buvo tai, jog mano valdovui  grįžus, buvau labai negražiai apkaltinta, jog aš čia absoliučiai nieko nenuveikiau, o susikrovusi koją ant kojos ilsėjausi priešais židinį... Uuuuuuu!!! Nieko sau įvertinimas atliekant savanoriškas darbą, a?:) Na, bet nepaisant visų šių negražių emocijų, kurios, tiesą sakant, jau seniai nugrimzdo užmarštin; nepaisant sunkių ir, reikalaujančios itin daug fizinių ir moralių jėgų, sąlygų, tos dienos kuomet buvau be Sebastiano man buvo pačios ypatingiausios.

Dūmelis rūksta iš mūsų pirtelės

Ypač vėlyvi vakarai. Iš pirtelės kamino rūkstant dūmams. Šunims tyliai urzgiant iš pasitenkinimo. Sniegui girgždant nuo įšalo. O dangui pasiklojus žvaigždžių patalais. Sėdėjau pirtelėje apsupty žvakių, apgraibomis susirasdama medinį katiliuką vandeniui ant savęs užsipilti, žiūrėjau pro šerkšno iš lauko pusės išraizgytą langą į baltus sniego pūkus ir leidau sau atsiduoti pagundai pasvajoti apie šiaurietišką gyvenimo būdą... Keista, nors ir gyvenant atokiai nuo civilizacijos, tą naktį aš pirmą kartą iš tikrųjų pasijutau esanti viena. Apskritai pirmą kartą savo gyvenime pasijutau visiškai viena. Keistas jausmas, bet toks baisiai nuostabus! Nes nebuvau tai aš kaip atskiras vienetas, buvau dalis to apšerkšnijusio lango, dalis tų žvaigždėtų dangaus patalų, to dilginančiai šalto, bet tokio gaivaus oro dalimi. Tiesą sakant, tokioms patirtims turiu dėkoti nepataisomai optimistiškam savo būdui. Man visuomet šitaip, kuo blogiau, tuo daugiau aš iš to blogio gėrio sugebu pasiimti.

Mano didysis pabėgimas

Na, bet, žinoma, viskam yra ribos. Ir nutinka kartais taip, kuomet to blogio prisikaupia per daug, o gėrio pasiimta jau užtektinai. Dieną, kuomet mano kantrybė trūko nuo nuolatinių Sebastiano marazmų, turėjome svečių. Turistai. Jie atvažiuodavo karts nuo karto pas mus užsisakę safari keliones su šunimis. O po pasivažinėjimo su vilkšuniais jų laukdavo tradiciniai šiaurietiški pietūs samiškoje palapinėje. Mes su Sarah turėdavome jais rūpintis. Būdavo visai smagu. Ir nukvakęs prancūzas, žinoma, tuomet mandagesnis būdavo. Bet vieną dieną svečiams išvažiavus, vilkas vėl išlindo iš ėriuko kailio. Neatsimenu dabar visų detalių. Atsimenu tik pačią emociją, kuomet buvau eilinį kartą kažkuo apkaltinta; tą kylantį pyktį ir didžiulę neapykantą, sumišusią su šleikštuliu priešais mane stovinčiam žmogui. Ir pasakiau tuos magiškus žodžius: viskas. Atsibodo. Išeinu. Na, net visus tris magiškus žodžius! Supyko. Oi, kaip supyko! Nepatikėjo aišku. Dar pats mane pavarė. Sakė, galiu eiti, grįžti į Škotiją ir ten būti verge. Oho, kokia drama!

Vergė Izaura

Mat kaip, vergė Izaura su kirviu rankose ar su kastuvu sniegui valyti. Nieko sau vaizdelis. Galvoje sumetusi, jog štai tuo čia Laplandijoje aš jam ir buvau, verge, net neatsigręždama lėkiau į trobelę susikrauti savo mantos. Išsitraukiau iš po lovos savo kelionių kuprinę, visas savo šiltas drapanas (nes iš kai kurių rūbų tik tiek ir buvo belikę), kojines, kremus nuo šalčio ir kitas smulkmenas mečiau į kuprinę kaip papuolė. Die, dabar kaip prisimenu, tikriausiai tai buvo mano pakavimosi rekordas! Netrukau tikriausiai nė poros minučių ir dar spėjau persirengti mamos įdėtu išeiginiu raudonuoju kombinezonu. Visiškai naujas, dar neturėjau progos jo užsidėti, tad tokiai progai kaip mano didysis pabėgimas, maniau, tiks nuostabiai. Raudonas kaip mano kunkuliuojančios emocijos! Tas storžievis barbaras įniršęs įlėkė į trobelę. Pamatė, jog aš čia tikrai sumasčiau bėgti ir jau stoviu su kuprine ant pečių – supanikavo. Tu ne-ne-ne-negali išeiti! Sebastianai, mielas, aš čia savo noru atvažiavau, pabuvau, anot tavęs, tavo verge, ir dabar, savo noru tave palieku. Ačiū už dėmesį. Au revoir! Oi, kaip įpykęs tas vyriškis buvo! Galvojau tikrai kokia puodyne per galvą gausiu. Pagriebiau paskutinius savo daiktus, kuriuos begrūmojant Sebastianui užmačiau, ir drąsiai išžygiavau iš trobelės. O ką jis? Paskui mane. O kad klykia. O kad skėsčioja rankomis. O kad kaltina nebūtais dalykais, vienas iš jų mane tikrai labai įskaudino (žinoma šito jis ir siekė), jog man šunys visai nerūpi ir jiems bus dar geriau jei aš išvažiuosiu. Na, jei aš vergė Izaura, pagalvojau, tai tu dramatiškoji Mari Mar! Viskas. Einu, dar žalio supratimo neturiu kur aš einu vidury Laplandijos miškų, bet einu. Kad jį kur. Degtukų kišenėj turiu – išgyvensiu. Viskas. Prancūzo paklaikę spygavimai baigėsi. Bet... neilgam. Girdžiu už nugaros mašinos variklį. Atvažiuoja. Vėl tas klykimas. Die, tikrai kažkokia nupesus namų šeimininkė, o ne ištvermingasis šunų varovas! Atsidaręs ir persivėręs per langą važiuoja palei mane ir, kad spygauja kažką, kad spygauja. Išsigando. Išsigando, jog ne kaip čia jam viskas baigsis. Priėjusi prie pagrindinio kelio pasukau į artimiausią kaimelį, kur gyveno gerasis anglas. Pagalvojau, jog jis mane priglaus. Na tiksliau, labai tikėjausi rasti nakvynę jo namuose, kol susiorganizuosiu lėktuvo bilietus atgal į Lietuvą. Einu aš tais sniegynais jau kokus gerus keletą kilometrų ir negaliu patikėti kas čia dabar vyksta. Drama. Drama. O aš jos dalyve. Kartu su Mari Mar. Užsiropščiusi ant kalno, ant kurio stovėjo anglo namai, išvydau ne ką kitą, o Sebastiano automobilį. Gyvatė. Suodė kur einu. Pradėjau baimintis. Nežinau ką tam anglui jis pripasakos, juk jie draugai! Neturiu kitos išeities. Rizikuoju. Beldžiuosi į duris. Durys atsidaro. Stovi anglas ir prancūzas. Abu lyg niekur nieko neįvykę. Mano buvęs valdovas šneka apie orą ir apie tai, jog pradės treniruoti šuniukus. Gyvatė, vėl man įgelti norėjo. Žino, kaip aš tuos šuniukus myliu. Po itin nejaukių penkių minučių jis pasišalino, o aš atsisukusi į anglą ir pratarusi pirmus žodžius, dėjau į kakarynę. Visas adrenalinas mane išvedęs iš Sebastiano landynės, išsiveržė čia pat priešais anglą, ašarų banga. O geruoju aš tą anglą vadinu ne veltui. Jis tikrai geras. Ir nepaisant itin nejaukios situacijos į kurią aš jį įvariau, jis sutiko man padėti, nepaisant jo draugystės su Sebastianu. Jis, kartu su Sofi, švedų menininkė panelė, kuri gyvena pas anglą namuose ir įkūrinėja čia meno dirbtuves, tapo mano gelbėtojais.

Keturios saulės*

Nepaisant dar keletos Sebastiano įsiveržimų pas gerąjį anglą į namus ir grasinimų mane paduoti į teismą dėl apdegusių, jam man duotų kelnių (sakau gi, drama queen), likusias pora dienų Laplandijoje praleidau labai jaukiai. Gėrėm daug vyno, valgėm tradiciškai pagamintos briedienos ir gėrėjomis keturgubos saulės atvaizdais danguje. Ankstyvą rytą Sofi mane nuvežė į Kittilä oro uostą ir taip netikėtai užsibaigė mano Odisėja Laplandijos miškuose.

Pabaiga

Gyvenime mes kartais patiriame tokių nuotykių, kurie, jau praėjus nemažai laiko, vienu ar kitu pavidalu iškyla iš už atminties kertelių į patį paviršių ir sužiba vis kitais atspalviais. Tas mūsų patirtis mes nuolat pritaikom prie dabartinių mūsų išgyvenimų. Laikas Laplandijos miškų gūdumoje man yra tapęs tuo vertingu deimančiuku niūriomis dienomis, kuomet pažvelgus į savo nuotykį dabartis prisipildo visko galimumo nuotaika. Kad ir kaip negalimai jis tą akimirką atrodytų. Nuotykiai išplečiantys mumyse galimumo horizontalę; šiai plečiantis ne tik veikiant išoriniams veiksniams, bet mumyse glūdinčiam to galimumo potencialui. Aš niekada nemaniau, jog ten, taip arti šiaurės ašigalio atrasiu tai, kas buvo užkoduota kažkur gyliai mano troškimuose. Prieš išvažiuojant, net nenutuokiau, jog Laplandijoje atrasiu tai, ko pati nesuvokdama taip paklaikusiai ieškojau per destruktyvias savo patirtis. Šį įrašą norėčiau pabaigti palinkėjimu būti atviriems įvairioms patirtims, mat šios jums nežinant gali iškelti į paviršių labai reikšmingą, deja, užsislėpusią jūsų esmės dalį ir užkelti ją aukštai į dangų, kur prisijungus prie dangiškojo pašvaisčių orkestro jūs kelsite estetinį pasitenkinimą tiems, kurie netyčiukais atsidūrę šiaurėje, susižavėję į dangų grožėsis Aurora Borealis.

Šaltinis: www.pinterest.com

*jei gerai pamenu toks vaizdinys danguje yra optinė iliuzija: esant žemai minusinei temperatūrai atsiranda akimi nematomi kristalai, kurie laužia saulės spindulius ir sukuria daugiau nei vienos saulės iliuziją. 

Laplandija (I dalis)

Laplandijos dangus

Namai tikriausiai niekuomet nebūna tokie jaukūs kaip per žiemos audras, už lango besiautėjant vėjui, jam bevėtant per kiemą į lauką išneštą kalėdinę eglę (tik laikinai, ją sukapojus ji atsidurs kriokiančiose židinio liepsnose ir tuomet namus užlies stiprus žolės kvapas), o už miško, tolumoj, vos vos galima girdėti bangų pasiutusiam riaumojimui! Mums pasisekė, medžių apsupti, tad bent į kiemą galima trumpam išbėgti, nors kepurę ant galvos ir reikia su ranka prilaikyti!.. Jei ne pradingstanti kartkartėmis elektra, telefono ryšys ar internetas; ar mus pasiekiančios naujienos apie nuolat atšaukiamus keltus; ar pro langus zvimbiančiam vėjui, net neįtartum kiek nepatogumų tas nuo Atlanto atslenkantis vėjas čia čiūdų pridaro. Atskirtis nuo likusio žemyno manęs neerzina. Priešingai. Mėgaujuosi. Apsikabinu katiną ir praleidžiu visą dieną su knyga rankoje. Be kaltės, jog reikia kažką daryti, kažkur eiti, kažkuo užsiimti. Juk audra. Niekas neveikia, niekas nedirba, parduotuvėje nėra nei laikraščių anei duonos. Tuomet duoną pradedi kepti pats: maišai miltus, ruoši raugą, stebi kaip jis pamažu kyla šildomas židinio, minkai tešlą ir pašauni visa tai į orkaitę. Ilgai laukti nereikia, po poros minučių nosies šnerves pradeda kutenti šviežios duonos kvapas, kuris kaip joks kitas kvapas sužadina apetitą.

Nepaisant to viso jaukumo, sukurto pilko ir apniukusio dangaus pagalba, namuose, mano mintys vis dažniau ir dažniau nuklysta į baltais patalais pasiklojusią ir šviežia žvarba alsuojančią Laplandiją. Atsidūriau aš ten prieš keturis metus. Ieškodama nuotykių. Bėgdama nuo mane netikėtai ušklupusių naujų patirčių. Vilnius. Helsinki. Rovaniemi. Kittilä. Muonio. Kertam Suomijos sieną. Švedija. Muodoslompolo  Galutinė stotelė miškas.

...o miške namelis. O prie namelio pirtelė. O prie jos dar viena maža trobelė. O aplink, visur kur pažvelgsi, baltom kepurėlėmis pasidengusios mažos būdelės. O iš jų nedrąsiai kyšantis vilko snukeliai... aštuoniasdešimt penki smailūs snukeliai. Ir visa paskendę prieblandoje. O šioji nugrimzdusi į baltus patalus. Tylu? Su aštuoniasdešimt penkiais vilko snukeliais? Tylu būdavo tik vėliau. Naktį. Man pėdinant į lauko tualetą, pakeliui užvertus galvą danguje beieškant margaspalvių šiaurės pašvaisčių.

Rytai Laplandijoje

Šunų "nameliai"

Kiekvieną rytą. Šeštą ryto. Iš miegmaišio su drabužiais ŠAST į šiltus penkis megztinius, į tiekai pat kojinių ir kelnių. Pečiuką kurdavome paeiliui. O malkas ir skeveldras pasiruošdavome prieš einant miegoti. Kuomet trobelėje temperatūra rytais nesiekdavo net aštuonių laipsnių šilumos, turėdavome veikti labai greitai. Nenorėdamos sušalti, pusryčiaudavome taip pat labai greitai. Ir, žinoma, kava. Daug kavos. Ne ekspreso ir jokių cappucino, tik labai daug stiprios juodos kavos. Ufff.... susikaupiam. Užsimaukšlinam ant kepurių žibintuvėlius. Ir... atidarom duris. Tą pačią sekundę šnervės išsiplečia nuo šalčio. Dar vis mieguistas akis aptraukia šerkšnas. Pabudom. Tikrai pabudom. Lyg lediniu vandeniu perlietos. Krikšt krikšt krikšt. Laiminga. Vienas iš labiausiai mano širdį užliūliuojančių garsų. Žingsniuojam link pirtelės. O pirtelėj priemenėlėje yra laikoma šunų mėsa. Kiekvieną vakarą pirtelė turėdavo būti kūrenama ne tik mums apsiprausti, bet ir šunų mėsai neleisti visiškai užšalti. Deja, į pagalbą vis tiek reikia griebtis sunkius metalinius kastuvus. Šakšt šakšt šakšt. Vis dar nepasiduoda. Įtempiu dešinės rankos raumenis dar stipriau. Šiuuuuukšt šiūūūūūūkšt. Mėsos gabalai pamažu pradeda atsiskirti vienas nuo kito. Kraujas pamažu pradeda varvėti. Tuo metu Sarah įeina su dviem dideliais šilto vandenio kibirais. Mėsą grūdam į vandenį. Viską maišom. Paruošta. Pirmiausia pradėdavome nuo moteriškių, mat kitaip jų kaukimas išvarytų visus iš proto. Patelės, taip pat kaip ir moterys, yra daug nekantresnės. Vienoje būdoje gyvena dvi patelės, tam, jog palaikytų viena kitai kompaniją, viena kitą šildytų iš išmoktų gyventi drauge, mat jos iš prigimties yra aršesnės. Susirandam sniege užkastus bliūdus. Pilam didžiulį samtį vienam; ir greitai pora žingsnių paėjėjusios toliau, pilam ir kitam. Kita būda. Vėl ieškom užsislėpusių bliūdų. Glostom šiurkštų šunų kailį. Pilam. Einam. Ieškom. Glostom. Pilam. Vėl į pirtelę. Vėl maišom. Vėl einam. Vėl pilam. Traukiam prie vaikinų. Šie vizgina uodegas. Kai kurie amsi. Kiti kantriai laukia. Visas šunų miestas pabudęs. Pabundame ir mes. Viską išplovus ir sutvarkius ateina.... ne, saulė dar nekyla. Vis dar ta pati tamsa. Tik girdėti pasimėgaujantis šunų čepsėjimas. Čepsim nuo palaimingo puodelio kavos ir mudvi su Sarah.

Dūmai rūksta iš mūsų trobelės

Antrasis mūsų dienos darbas – pats nemylimiausias. Pasiimam šiupelius, šluoteles ir vėl traukiam prie mūsų vilkšunių. Šį kartą ne jų maitinti, bet sutvarkyti tai, ką jie paprastai padaro gerai pasimaitinę. Įdomus dalykas tie tualeto reikalai Laplandijoje. Ir šie turi pliusų ir minusų priklausomai kuriuo metų laiku jie yra atliekami. Žiemą pliusas, be abejo, yra kvapo nebuvimas; taip pat, greitas didžiojo reikalo „demaskavimas“ ir „perkėlimas“ į kibirą. Minusas? Deja deja... mažasis reikalas, kuris atliekamas ant kuolo ant kurio pririštas šuo, esant minus trisdešimt užšąla... o kadangi tų mažų reikalų per dieną šunys daro labai daug, kuolas padidėja beveik trigubai. Su specialiu kastuvėliu mes sluoksnis po sluoksnio tą geltonąjį stulpelį turime tašyti. Kalu kalu kalu per dieną, stulpelį, tą patį vieną... Skamba nemaloniai, bet kiek džiaugsmo suktis tarp visų tų žaismingų ir neapsakomo grožio šunėkų. Aštuoniasdešimt penkių šunėkų.

Šunų treniravimas

Mieliausiosios haskių patelės

Kiti dienos darbai priklausydavo nuo mūsų šeimininko Sebastiano planų. Mano mylimiausios dienos, be abejonės, būdavo šunų treniravimas. Su Sarah paruošiam roges. Su specialiomis lopetėlėmis kruopščiai nuvalome per naktį užsikrovusį nemažą sniego sluoksnį nuo rogių. Roges apverčiame ir jas gerai nuvaškuojame. Išnarpliojame visus virvagalius, petnešėles, antkaklius ir antsnukius. Juos ištiesiam išilgai ir pritvirtinam prie rogių. Į vienas roges dažniausiai yra įkinkomi šeši šunys. Sebastianas paeiliui sušunka mums visų šešių šunų vardus. Pirmąją savaitę galvojau, jog niekaip neįstengsiu įsiminti visų aštuoniasdešimt penkių vardų, bet kuomet praleidi tiek daug laiko su visais tais šunėkais, po savaitės jau tiksliai žinai kuris yra kuris ir tiksliai žinai kuriam kampe yra vieno ar kito būda. Šunų įkinkymas į roges kainavo man daug ašarų... Pamačius ruošiamas roges, vilkšuniai negali nustygti vietoje ir tikrąją to žodžio prasme išprotėja iš tos laimės. Einant link išrinktojo visi jie šokinėja kaip tikri bepročiai, o tau reikia tvirtai kojomis laikytis ant sniego ir melstis, jog nebūtum vieno iš jų nuverstas. Priėjus prie laimingojo reikia kažkokiu būdu jį sutramdyti. O daroma tai paprasčiausiai apžergiant jį kojomis ir užmaunant, kiek įmanoma greičiau, antsnukį. Didžiausia klaida, kurią pradžioje darydavau, būdavau pernelyg švelni su jais, bet ilgainiui išmokau, jog visas šis veiksmas turi būti atliekamas tvirta ranka. Bet tai dar ne viskas. Nuvedus laimingąjį prie rogių jį reikia įmauti į specialias petnešėles. Pastarasis darbelis man irgi kainavo labai daug prakaito. Vėl gi šunį reikia apžergti. Pirmiausia pakelti vieną priekinę koją ir labai greitai įmauti ją į vieną iš petnešėlių, tuo metu šuniui judant ir spurdant ir džiaugsmo. Tą patį atlikti su visomis likusiomis letenomis. O po to... lygiai ta pati „procedūra“ atliekama su likusiais penkiais šunimis. Po tokios mankštos jautiesi visiškai išsisunkęs. Ypač pirmosiomis savaitėmis. Dabar belieka atsistoti ant rogių, lėtai lėtai atleisti stabdžius, ką padaryti irgi itin sunku, mat šešių stiprių ir sportiškų šunų jėgą gali tave iš karto nublokšti nuo rogių tau vos pajudėjus. Ir po to... ir po to gauni didžiausią, koks tik įmanomas, atlygį!.

Ruošiam roges

Rogės slysta lengvai. Šunys patenkinti lekia kaip išprotėję. Jiems pernelyg įsismaginus spaudžiu stabdžius. Dėl kelio sukti galvos nereikia. Sebastiano rogės traukia pirmosios, o kiti šunys jomis tiesiog seka. Po mėnesio, kuomet šunis galėjau treniruoti viena pati, pagrindinius keliukus jau žinojau atmintinai. Visiškai atsipalaiduoti, žinoma, negalima, bet mėgautis greitai besikeičiančiu kraštovaizdžiu tikrai įmanoma. Oooooo... jei reikėtų apibūdinti patį ypatingiausią jauseną pasaulyje, haskių traukiamos rogės vidury Laplandijos miškų būtų būtent TAI. Visa žemė pasiklojusi sniegynais, medžių šakos svyrančios nuo sniego, dangus nusidažęs ryškiomis raudonomis, rausvomis ir gelsvomis spalvomis. Tylu. Taip tylu. Girdėti tik šunų džiaugsmingas šnopavimas. Dar kartkartėmis išgirsti trakštelėjimą šakos, ant jos užlipus šiaurės briedžiui. Rogės slysta taip lengvai.... taip greitai... vidury šių didingų miškų... o tu tiesiog pasiduodi viso to grožio galybei. Grožis mane nuolat sujaudina iki pačių gelmių. Ypač gamtos grožis. Jis mane visuomet palieka tokia  bejėge... maža... bet gerąją prasme. Toks grožis priverčia mane išnykti. Susitapatinti su visa kas aplink mane. Patapti viena su likusiu pasauliu. Būti viduje, o ne išorėje. Jausti dalimi kažko daug galingesnio ir didingesnio už tave patį. Ne... žodžiais neapsakomas jausmas. O gal? Egzistencinė palaima? Būvimas? Taip! Būvimas. Ne egzistavimas. Bet būvimas, kvėpavimas tuo pačiu ritmu kaip ir visa likę. Šį potyrį saugau kaip vieną iš vertingiausių. Tikriausiai vieną iš tų, kurį galima patirti tik kartą.

Šaltinis: www.pinterest.com

Deja, kaip ir visa mūsų pasaulyje, už visą gėrį reikia labai brangiai mokėti. Vėl ašaros. Kai pagalvoji, aš niekuomet gyvenime per tokį trumpą laiką nebuvau patyrusi tiek daug prieštaringų jausenų. Kuomet nuo visiškos pilnutinės laimės viršūnių krentu į absoliučias beviltiškumo ir pykčio bedugnes. Sunkiausia, tikriausiai, būdavo kovoje su šalčiu. Kuomet sustojus pailsinti šunų reikėdavo vidury sniegynų sukurti lauželį, paruošti pietus. Kuomet pirštai sustingę iš šalčio tavęs nenori klausyti, o Sebastianas (kuris tuojau iš mandagiojo ir gerojo prancūzo pavirs žiauriuoju sadistu) pirmiausia ramiu, o po to klykiančiu, šiurkščiu balso tonu baksnoja į dalykus kurie atliekama ne taip. Juk taip.... aš šiaurės žmogus, Laplandijoje gimus ir augus, šunis treniravusi visą savo gyvenimą, žinau visas šio sporto ypatumus. Taip, Sebastianai, žinoma, man juk lengva. Žinau, kaip elgtis ekstremaliomis oro sąlygomis ir, be abejo, viską apie rogių valdymo meną. Uuu.. tokiomis akimirkomis galvojau kodėl ir ką aš čia, po velniais, veikiu? Kokio velnio aš čia atsigrūdau? Ir kodėl prancūzams vyrams pasakius NE, jie pradeda su tavimi elgtis taip nepagarbiai?

Naktinis žygis

Visą persmelkiantį šaltį labiausiai atsimenu tą kartą, kai išvykome su šunimis į naktinį žygį. Tą kartą pati rogių nevairavau, bet visą kelionę sėdėjau rogėse pas Sebastianą. Nepaisant to, jog rogės buvo ištiestos kailiniu kilimėliu, o aš pati įsisupus į miegmaišį ir palikus tik mažą tarpelį akims, šaltis pradėjo, visų pirmą, skverbtis tarp kojų pirštų. Pradžioje užteko tik tuos pirštus judinti, o vaizdai kelyje šiek tiek padėjo nukreipti dėmesį nuo pamažu ledėjančių pirštų galiukų. Bet tai daryti pavyko tik pora valandų. Vienas dalykas yra judėti esant 30 laipsnių žemiau nulio, o visai kas kita - sėdėti vienoje vietoje, lekiant tiekai kažkiekai kilometrų per valandą greičiu. Buvo momentų, kuomet galvojau, jog tikrai neteksiu kojų ir rankų pirštų, buvo net tokių juodų momentų kuomet galvojau, jog apskritai kojų neteksiu. Laikiausi iš paskutiniųjų, mat Sebastianas ne iš tų žmonių, kurie toleruotų moterų zyzimą ir skundus. O aš ir pati kažką kažkam įrodyti norėjau. Galiu galiu. Viską aš galiu. Ką aš čia dabar? Pradėsiu skųstis dėl kiek pašalusių pirštukų? Ne! Atvažiavau į Laplandiją, tad jau, sesyte, pasinerk į šią kultūrą su visais priešakį belaukiančiais sunkumais ir vargais. Kartais pagalvoju, jog tas mano pasidavimas, ar tiksliau, atsidavimas, autentiškos akimirkos patyrimui vieną dieną nuvarys mane į kapus. Nepaisant absoliutaus mano apledėjimo, sugebėjau džiaugtis ta visa patirtimi. Čia vienas iš tų atvejų: va va, pakentėsiu dabar truputuką, bet užtat bus ką papasakoti anūkams!.. Miškai, maži kaimeliai, šlaitai pro kuriuos traukėme užgniaužė kvapą (o gal čia šaltis man jau buvo užgniaužęs smegeninę?)!

Balta balta kur dairais

Laukite tęsinio apie įsimintiną naktį Laplandijos miške, susižavėjimą Aurora Borealis, turistų apsilankymus, kasdienybę ir atradimus amžinojo įšalo žemėje; tai pat apie mano didįjį pabėgimą iš Sebastiano sukarintos stovyklos.