Visais laikais vienodai liūdna
Mažas miestelis šiaurinėje salos dalyje, atsukęs savo veidą Atlanto vandenynui. Balti namukai susispaudę vienas prie kito vorele. Laikosi drauge, lyg bandytų apsisaugoti nuo vėjo ir bangų, kurios įsišėlusios gali pasibelsti ir į gyventojų langus.
Portnahaven gališkai - Port na h-Abhainne, kas išvertus į lietuvių kalbą reikštų upės uostas. Nežinau kodėl, kadangi upės niekur nematyti. Tačiau miestelio įlanką nuo vandenyno skiria du mažyčiai žemės lopinėliai, pristabdantys pavojingus vandenyno vandenis. Galbūt stebėdami įvilnijančią vandens srovę link jų pakrantės gyventojai, atsikėlusieji čia XIXa., ir vadino upe. Upė, jungianti saugų namų uostą ir svetimą pavojingą nežinomybę. Atkarpą tarp šių dviejų pasaulių žymi švyturys. Įlankėlej plūduriuoja žavios valtelės. Tokios saugios jos atrodo čia, ir kokios mažos ir trapios jos atrodytų atvirame vadenyne. Kokie drąsus ir dideli jaučiamės savuose namuose, ir kokie pasimetę ir maži tampame juos palikę.
Praeitais metais buvau parašiusi esė apie žveją ir Don Kichotą ( pasirodo marinistinė tema mane domino ir prieš atsikeliant į saląJ ). Visais laikais vienodai liūdna. Taip pavadinau savus apmąstymus apie kintančius laikus, bet nesikeičiančią žmogaus egzistenciją.
Mažoj valtelėj vidury vandenyno jau amžių amžinybę rymojo vienišas žvejys, kuomet jo ramybę sudrumstė iš kažkur atsiradęs lamančietis. Pastarasis pradėjo jo klausinėti, kaip jam nepabodo taip betiklsiai sėdėti ir laukti užkimbančios žuvies, į krantą jam laikas traukti, kur gyvenimas verda, kur tiek kalnų dar nenuversta. O žvejys jam teatsakė, jog nėra tikslo grįžti, ten nėra nieko, tik savęs apgaudinėjimas: Aš pripažįstu savo vienatvę ir gyvenimo beprasmybę, o tu tik prasimanyti dulsinėjas, malūnus ir priešus tegali. Gaila man tavęs. Nuoširdžiai gaila. Liūlia liūlia, vis dar miega mažas lamančietis, tarp kalnų ir klonių, tarp bedugnės krašto. Tik varpeliai dzin dzilin ir mūs didvyris – žemyn. Don Kichotui pagailo modernaus žmogaus: Aš bent įsivaizduoti galiu, o tu jau ir to nebeįstengi padaryti. Liūlia liūlia, varguolėli. Nebeliko nieko tau. Nei svajonių, nei vilčių. Plūduriuoji pats sau vienas. Pliūkšt žuvis iš ežeryno, ir pradingo amžinybėj. Dzin dzilin varpeliai tau, aklas vėl į kelią trauk. Susidūrimas tarp renesanso ir modernybės; tarp realybės ir fantazijos. Kas yra geriau? Gyventi tikrovėje, kuri tegali pasiūlyti suvokimą apie gyvenimo beprasmybę, ar gyventi fantazijų pasaulyje, kuri suteikia galimybę būti laimingu?
Žiūrėjau aš į tas valteles bei į paviršių išnyrančias ruonių galvas ir mąsčiau apie tą savo esė, kuri taip ir liko be pabaigos. Bandžiau suvokti savo vaidmenį šioje kasdienybėje. Su kuriuo personažu galėčiau tapatinti save: gyvenimo prasmę praradusiu moderniu žmogumi, ar realybės nenorinčiu pripažinti Don Kichotu?.
Šypteliu sau ir ruoniams. Aš juk kaip iš pieno plaukęs Servanteso herojus. Atsigrūdau į salą, siūbuojuosi valtelėje ir kartu su mylimu pašonėje kuriam savas pasakas. Kuomet aplink tave daugiau gamtos nei mūro nušoki kokį gerą šimtą metų atgal į praeitį. Ir gera taip, ir taip jauku, nėra perku-parduodu, nėra geriausių ir gražiausių, nėra duok dešimt litų arba papjausiu... Kiek daug laiko lieka sau pačiam ir jam. Kiek vietos atsiranda mintims ir istorijoms. Gali sėdėti ant mėnulio, įkišęs kojas į šiltą vandenį ir siurbčioti tėtės pririnktų žolelių arbatą visą naktį! Tuomet pliūkštelėti žemyn ir grįžti į pakrantę, kurioje raudonkasiai troliai kelia puotą. Šokti visą naktį aplink laužą ir paryčiais kaip raganai ant šluotos grįžti į šiltą meilės guolį. Pažadinti glamonėm, jose užmigti... Ech, svaigstu nuo galimybės būti lamančiečiu mūsų modernioje kasdienybėje! Girdi, svaigstu! Utopija? Tebūnie utopija, velniai ją rautų! Tik utopinėm svajom mes ir gyvi laikais, kai visiems taip velnioniškai liūdna. Būk pašlovinta Tomo Moro sala.
Jaučiuosi laiminga. Būti laiminga, suvokiant pasaulio liūdnumą. Pastarasis niekada nebuvo ir nebus išsišiepęs ir besikvatojantis žemės rutulys. Jis pasmerktas liūdnai būčiai. Dėl to reikia daug juoktis. Juoktis iš liūdnų dalykų. Kuomet juokiamės – laimim. Savo žinojimu ir sugebėjimu juoktis iš pasaulio beprasmybės mes pasmerkiam visa mirčiai. Kol mūsų silpnumo akimirką, kuomet neįbestengiame juoktis - visa prisikelia ir vėl pasidaro taip liūdna liūdna. Amžinas ratas, amžina kova. Manau, būtent suvokimas, jog neįmanoma absoliuti laimė padaro žmogų laimingu. Kuisdamasi savo jaukioje buityje aš visuomet juntu ta besivelkantį beprasmybės šėšėlį, bet tas žinojimas apie jo egzistavimą verčia mane jaustis laimingiausia moterimi pasaulyje. Ypatingai kuomet ruošiant vakarienę prieina mylimas, paduoda taurę vyno ir švelniai paglosto tau nugarą. Tuomet jautiesi toks trapus, nes žinai, jog visa tai gali taip lengvai išnykti, numirti tam, jog atgimtų. Kita forma, kitu pavidalu, kitoje erdvėje. Dėl to reikia būti don kichotais. Žaisti ir juoktis. Tik taip mes tampam vienos dienos karaliais, o pasaulis mums po kojoms.
Palydim saulę naktinio pogulio ant Portahaven kranto. Paliekam susiglaudusius namukus, plūduriuojančias valteles ir keistuolius ruonius. Atrodytų, tokia atvirukiška idilė, tačiau ją sudrumsčia labai realiai ir garsiai kvatojantys keli pijokėliai iš gretimo baro. Net krupteliu, kaip pjaunasi gamtos ramybė su tais nelaimingais, bet besijuokiančiais. Tačiau rytoj jie vėl verks, atsisės ant kranto, tyliai žvelgdami į vandenį mąstys kaip liūdna ir galiausiai patrauks į barą, kur pavirs karaliais ar don kichotais ir galės vėl tapti laimingais.
Paliekam Portahaven užnugary ir traukiam per papilkšvėjusias kalvas link savų malūnų...
