Varva tysdami lašai ant stiklo, braižydami siluetus išsikraipiusių žmonių, nematytų gyvių. Stebeiliju juos, sedėdama susirangiusi ant palangės su mėlynosiomis močiutės megztomis kojnėmis ir vedžioju pirštą lašų keliais. Rangau juos, sekdama kiekvieną staigų kryptelėjimą ar greitesnį tysį žemyn. Ant stiklo išsirango pailga figūra, su kuprele ant vieno šono ir su keliomis varvančiomis linijomis kitoje pusėje, kažkuo man primenantį Vilniaus gatvėse matytą valkatą.
Kojos įklimpusios purve, galva nuleista žemyn, iriasi per gatves su savo vienintele manta ant pečių į priekį. Be krypties, be žinojimo kur eiti, kur sustoti, kur pasislėpti, tik su vieninteliu tikslu – judėti. Judėti į priekį. Nors tas priekis tėra ką tik praeitos gatvės galas. Judėjimas jam vienintelis belikęs jo egzistavimo šiose gatvėse įrodymas, jo būties šioje yrančioje visuomenėje teigimas, jo protestas prieš pačią mirtį. Nesustosiu – eisiu. Ir eina, akmenimis grįstomis Vilniaus gatvėmis, tik man jau atrodo lyg kokia šmėkla krypuotų. Be veido, be formos, lėtai beišnykstantis vinguriuojančiose gatvelėse, begrimzdantis jų pavargusiame grindinyje, beatgulantis poilsiui.
Vilniaus klajūnai įaugę į šį miestą, susiviję kojomis lyg šaknimis, rankomis lyg šakomis, nutysusiomis ir išsidriekusiomis per visą alsuojantį miestą. Pagonių pasodintas medis. Pūvantis nuo neteisingai skaitomos krikščionybės, merdintis nuo Vakarų užkrato, svyrantis nuo besaikio vartojimo. Matau pro langą, kaip liūdnai linguoja ant pakraščio pasaulio... šakomis kabindamasis į paskutines senas trobas. Tuščia jau ir ten, tylu iki skausmo. Tik tas pats bėdžius valkata įsliuoga ten kartkartėmis sušilti, pamiegoti ant senų aptriušusių gultų; jis neišvyks, pasiliks taip prisiglaudęs dūmoti prie kamieno. Klausysis miesto medžio šnabždamos maldos.
O aš sėdžiu ant lango, klausydama bangų. Kartoju šventus žodžius, bandydama sugrįžti. Lietumi nuplaut šakas, vėju suvirpint lapus... Prisiliesti mintimis. Blaškausi ieškodama vartų vidun, veltui. Vilnius vienintelis miestas visame pasaulyje gebantis keisti tapatybę. Priklausomai nuo tavo fizinės, vidinės ir erdivnės padėties. Jis pakeičia gatvių išsidėstymą, namų numerius bei pavadinimą, netgi žmonių požiūrį į tave. Ir taip netikėtai pavirsti svetimu savame mieste. Bandau per grindinį kišti kojas gilyn, pasiekti šaknis, susilieti iš naujo, bet tik grimztu į tuščią erdvę žemyn. Nieko... nieko nebėra po Vilniaus miestu. Tik sunki, sutirštėjusi materija, kurioje įklimpstu, o mano judesius sukausto ir užlieja baimė. Sugebu išnirti. Apsidairau... Miestas pavirtęs sala. Sala, plūduriuojančia Atlanto vandenyne, palei šiaurės Albiono vakarinę pakrantę. Pakeitęs raudonas namų plytas į nubalintas akmenų; žmones pavertęs švelniakailėmis avimis, ilgaragėmis karvėmis ir besimeilinančiais arkliais; palikęs, tiesa, vingiuotą gatvių išsidėstymą ir žaliuosius parkus, taip pat upes ir ežerus; panaikinęs prekyvietes bei visą aptarnaujantį personalą. Bet manęs taip lengvai neapgausi. Žinau, jog čia tas pats miestas. Tik labai išmintingai prisitaikęs prie jūros klimato.
Saloje lyg valtelėje plūduriuoju ant vandens. Supuojuosi savose vizijose ir sapnuose. Užmerkusi akis prisėdu prie miesto medžio, kitoje pusėje nei bėdžius bastūnas, prisiglaudžiu ir aš prie jo kamieno ir dabar kartu tyliai klausom jo maldos. Nepalikti. Nepamiršti. Neišnykti. Nesutrypti. Nenukirsti. Neišrauti. Nepalikti. Nepamiršti. Neišnykti. Nesutrypti. Nenukirsti... Pasodinti. Pamaitinti. Pagirdyti. Pasodinti... Jusdama šaltus virpulius bėgiojančius po visą kūną atsimerkiu. Nusliūkinu į pagrindinę miesto aikštę, kurioje kruopčiai iškasu nedidelę duobutę ir į ją įmetusi mažą gilę užkasu. Danguje pasigirsta griaustinis ir po kelių sekundžių pradeda lyti. Taip gaiviai lyti!.. Pagirdyti.
Miestas keičiantis tapatybę. Miestas beskriejantis erdvėje. Įsibraunantis į tavo sapnus ir pasėjantis daigą pačion tavo širdin. Miestas klajūnas, keliaujantis kartu su manimi.
