Toskana arba „Stendalio sindromas“

Piazza dellA Signoria 

Tokiems žmonėms kaip aš į tokį kraštą kaip Italija važiuoti savaitei negalima. Griežčių griežčiausiai negalima. Tokiems žmonėms kaip aš į Italiją galima važiuoti mažiausiai mėnesiui, o savaitei reikia rinktis poilsį Maldyvuose. Nors po šios kelionės, manau, ir Maldyvuose man savaitės neužtektų. Sako (na, tiksliau, aš sakau), keliaudamas žmogus bando kompensuoti tai, ko savo kasdienybėje jam trūksta labiausiai. Jei jam reikia poilsio – pasirenka tingų gulinėjimą po palmėmis; jei jis išsilgęs vakarėlių, važiuoja siausti į Ibicą; jei jis išsekęs nuo įtempto miesto tempo – ramybę bando atrasti gamtos prieglobsty ir t.t. O Justei, jos pačios nustebimui (?), nereikėjo nei poilsio anei triukšmingų vakarėlių, Justės širdis buvo išsiilgusi kai ko kito. Ji buvo išsiilgusi kultūros! Gyvenant viskio saloje šios (t.y. kultūros) nepaisant „viskio kultūros“, deja, absoliučiai nėra. Tad, mano visos kelionės pastaraisiais metais yra paženklintos vienu ir tuo pačiu leitmotyvu – kultūros alkio malšinimu. Ir po šios kelionės suvokiau, jog šis alkis metai iš metų nemąžta, bet, priešingai, ūmėja ir tampa netramdoma, žiauria stichija savo gobšiais nasrais bandanti praryti ne tik vietas į kurias einu, bet ir mane pačią kartu su mano kelionių bendrakeleiviais.

Turiu prisipažinti. Malšindama savo kultūrinį alkį paskutinėje savo kelionėje po Toskaną, susirgau. Labai baisia liga. Man - „Stendalio sindromas“.

Davido statutlos kopija Signoria aikštėje

XIX amžiuje prancūzų rašytojas Stendalis knygoje „Neapolis ir Florencija“ įspėjo - Florencijos miestas gali priversti žmones pasijusti ligotai. Šiuos įspėjimus jis grindė savo paties patirtimi, kuomet apsilankę Santa Croce bazilikoje Florencijoje taip emociškai susijaudino, jog net nualpo. Florencijos psichiatro diagnozė – emocinis susijaudinimas ir išsękimas nuo meno. Florencijos daktarai sako, jog jie itin dažnai susiduria su lankytojais, kurie skundžiasi galvos svaigimu arba dezorientacija po jų apsilankymo Uffizi galeroje arba po to, kuomet jie pamato Davido statulą. „Stendalio sindromas“ dar kitaip žinomas kaip „Florencijos sindromas“. Žinoma, nėra jokių mokslinių įrodymų tokiai ligai egzistuojant, tačiau yra įrodymų, jog smegenų dalis atsakinga už emocines mūsų reakcijas yra aktyvuojama gėrintis meno kūriniais. Stendalis atsidūręs bazilikoje, kurioje palaidoti tokios didžios asmenybės, kūrėjai kaip Makiavelis, Mikelandželas ir Galilėjo Galilėjus, atsidūrė ekstazėje, paskendo visa jį užvaldžiusiame GROŽIO SUVOKIME. Paskendau tame grožyje ir aš. Toskanoje kultūrinį gyvenimą kabinau godžiais šaukštais ir bandžiau apžioti daugiau nei pajėgiau. Tačiau ne veltui liaudies išmintis byloja, kas per daug, tas nesveika. Namo grįžau išsękusi ne nuo pačios kelionės, bet nuo meno. 
                                                             

Florencijos panorama iš katedros kupolo

Bardini sode

                             

 Florencijos priblokštos (aliuzija į vėjo nublokšti)

Florencijoje buvome nepilnas dvi dienas. Jau šiek tiek skaitydama ir ruošdamasi prieš kelionę, truputį gailėjausi, jog apskritai pradėjau skaityti apie šį miestą. Skaitydama negalėjau patikėti, kiek meno yra šiame mieste! Kiekvienas įsivaizduojamas susitikimas su vienu iš šių kūrinių man sukeldavo savotišką katarsį. Ne. Tai ne miestas. Tai muziejus. Gyvas muziejus. 370000 meno kūrinių! Išalkusiai meno mano sielai tai buvo daugiau nei TOKS ankštas laikas ir dar svarbiau, nei TOKS ribotos mūsų fizinės kūno galimybės galėjo leisti.

Prie Uffizi Gallery

Visa tai suvokusi bandžiau save logiškais argumentais įtikinti, jog šios dienos Florencijoje bus pirmasis, bet tikrai ne paskutinis susipažinimas su šiuo miestu, tad niekur tikrai nelėksim, o tiesiog ramiai sau vaikštinėsime ir šiaip pilnomis meno kūrinių gatvelėmis ir svaiginsimės Florencijos grožiu. Bet, vaje, kaip aš klydau. Turėjau save, o tiksliau, savo nepasotinamą alkį menui perprasti iš karto. Taip. Suklupau! Neatsispyriau! Pasidaviau! Ne mirtingojo jėgom atsispirti tai didžiuliai Florencijos jėgai! Amžinojo (girdit, amžinojo) grožio jėgai. Pamečiau sveiką protą. Paneigiau visas mūsų silpno fizinio kūno kliūtis. Per pora dienų bandžiau apglėbti visą Florenciją. Išskėsti rankas ir glėbyje sutalpinti visas galeras su visais mikelandželais, botičeliais, bruneleskiais ir donatelais; spausti visa tai taip stipriai, jog Persėjo medūzos galva spraustųsi pro pirštus bandydama išsprūsti lauk. Apdūjau. Ne nuo vyno. Ne. Vynas, beje, vienintelis dalykas, kuris mus dar laikė prie žemės ir padėjo tam meniniam apdūjimui šiek tiek prasisklaidyti. Nes gerdamos vyną mes negalėjom niekur eiti ir nieko pamatyti, turėjom sustoti ir priverstinai sugerti į save viską. ką matėm ir kuo gerėjomės. Vienas gražiausių prisiminimų iš Florencijos yra iš Piazalle Michelangelo, kuomet ištiesėme kojas ant laiptų, atsidarėmė gerą butelį Chianti, ausis užpildė tas malonus garsas raudonąjam vynui liejantis į taures (na tai kas, kad ten buvo plastikiniai puodeliai), o tu sėdi aukšai, besileidžiant saulei... virš pačios Florencijos. Ir trumpam įtiki, kad pagaliau tau ją visą, nors ir trumpai akimirkai pavyko sutalpinti glėbin.

Florenccijos panorama nuo Piazalle Michelangelo 

Deja, į glėbį per keletą dienų sutalpinti gali nedaug. Nors po Florencijos važiuojant į Livorną svaigstanti galva ir prie traukinio sėdinių lipdantis nuovargis išdavė, jog eilinį kartą persistengiau. Ir kada aš pagaliau nustosiu neigti laiko ir fizinių reiškinių svarbą ir reikšmę? Ir apskritai, jų egzistavimą?! Lyg debesėlis-balionėlis sklando Justė nepriklausomai nuo fizikos dėsnių... Į realybę sugrąžino eilės. Taip. Taip. Eilės į vieną garsiausių pasaulio muziejų. Uffizi Gallery. Ir dar Naujųjų metų išvakarėse. Va, kokie šiais laikais išsilavinę turistai. Meno žinovai ir mylėtojai. Ar gi negražu? Man gražu. Geriau nei Tenerifėje prie baro palinkus. Nesvarbu, jog jiems koks Karavadžas reiškia tiek pat kiek man koks Vokietijos Technologijos muziejus (suprask, nereiškia nieko, bet gal nueičiau, nes ale kažkoks labai svarbus ir reikšmingas).

Įspūdinga freska Brunelesko kupole

Nors kalbu su ironija, bet tokie must-see destination tokiais tampa nebereikalo. Tai istorinę, pasaulinę, meninę vertę turintys objektai, kuriuos, normalu, daugumai keliaujančių knieti pamatyti. O kiekvienas stovėdamas priešais Botičelį pasiims sau/į save tiek, kiek jis pajėgus ir kiek jam reikės. Kai kas prisipildys laimės vien nuo to pačio fakto, jog JIS pamatė „Veneros gimimą“: taip taip, tą patį žymųjį Botičelio paveikslą; kai kas džiūgaus, nes užsidės dar vieną „varnelę“ prie išsikeltų prieš kelionę tikslų: taip, aha, „Veneros gimimas“ pamatytas, next, toliau... Mikelandželas!; dar kiti pliauškins telefonais, planšetėmis, fotoapartais, savo ryškiomis blykstėmis bandydami sučiupti žymiausius renesanso meistrų darbus ir tai bus jų didysis kelionių siekinys, o džiūgesys ateis vėliau, ne iš karto, tuomet, kuomet sedėdami prie puodelio kavos namuose draugams rodys Venerą mirguliuojančiame savo kompiuterio ekrane. Visi keliaujame skirtingų tikslų vedini... vieni keliauja, kiti turistauja, dar kiti klaidžioja. Bet visų siekinys tas pats: pasprukti nuo rutinos, pakilti virš savosios kasdienybės ir suteikti jai aukštesnę reikšmę. Kai kurie turi pakankamai „svorio“ savy tai padaryti savo vidinių jėgų pastangomis savo įprastoje aplinkoje, kitiems to „svorio“ nepakanka, tad norint pakilti virš rutinos jiems fiziškai reikia kurį laiką „pakyboti“ virš kitos kasdienybės, pasivaikščioti tarp kitų gatvių, pakvėpuoti kitokiu oru, paklausyti kitokių garsų. Gal ir ne visiems tas Botičelis turi  tą pačią emocinę, meninę vertę, bet jo kaip Botičelio fenomenas žmones iškelia aukštai virš to, kas jiem yprasta. Virš jų rutinos.

Prie Ponte Vecchio. Kelio ženklas - menininko iš Berlyno darbas 

Globaliame pasaulyje keliavimo pobūdis pasikeitė. Dramatically, dramatiškai, kaip anglai pasakytų, apibūdindami savo tendencijų kreives. Mes praradome gebėjimą keliauti, bet ištobulinome įgūdžius keliones kolekcionuoti. Bandome aplankyti, pabūvoti, pamatyti kiek įmanoma daugiau ir per kuo trumpesnę laiko atkarpą. Kodėl? Apmokamų atostogų gauname vos vieną mėnesį, į jį turi įtilpti ne vien keliavimas, bet ir visokiausios ligoninės, giminių lankymai ir visi kiti nenumatyti  (katė susirgo!) gyvenimo atvejai. Viską apskaičiavus pažintinei ar poilsinei kelionei telieka nepilnos dvi savaitės. O pasaulis didelis. Platus. Medijų pagalba išsiplėtęs net labiau (nors dauguma gali apsigauti, jog yra atvirkščiai). O čia dar visokie facebookai su draugų, giminių nuolat kraunamomis nuotraukomis iš egzotiškų Tailando paplūdimių ar safari kelionių Saudo Arabijoje! Tai sukuria įspūdį, jog visi aplink tave keliauja, o tu vienas ir nuskriaustas kapitalizmo nualintas vergas tupi savo gūdžiame ofise. Dėl to ir tau pagaliau išrtūkus į platųjį pasaulį reikia visur pabūvoti ir būtinai leisti pasauliui žinoti, jog tu irgi keliauji, jog tu irgi tas, kuriam pasaulis rankų pirštais paliečiamas ir kuris nėra tas, kuris turi dirbti juodai visus metus, jog galėtų pasidžiaugti poros savaičių atostogomis. Ir svarbiausia, jog tu irgi esi tas, svarbus, kuris daro, kuris juda, kuris vietoj nesėdi, kurio gyvenimas keičiasi. „Žiūrėkit, aš valgau pusryčius Abu Dabyje šį nuostabų ankstų rytą, saulei vos vos švelniai kutenant viršutinius mano rankų plaukelius.“ Tikroji žinutės reikšmė: „Aš gyvenu įdomiai ir mano gyvenimas kardinaliai pasikeitęs nuo mokyklos baigimo laikų.“ Savęs įprasminimas per kitą, pasak Sartre...

Eilės prie pagrindinės Florencijos katendros (Džordanos Graicevičiūtės nuotrauka)

Visos šios mintys sukosi mano galvoje stovint eilėje prie Uffizi. Stovint apsupty renesanso skulptūrų, iš vienos pusės Dantei spoksant į tas nesibaigiančias žmonių spūstis, iš kitos ramiai tekant Arno upei... „Aš gyvenu įdomiai. Nebe mokykloje. Priešais Veneros gimimą. Nors ir sunku buvo nepastebėti aršiųjų fotoaparato blykščių, karpančių sakralią muziejaus erdvę ir agresyviai į save siurbiančius renesanso genijų darbus, darbų didybę pajusti vis dėl to pavyko.

Nors kultūrinis katarsis, o su juo ir meninis išsekimas aplankė vėliau. Traukiniu važiuojant iš Florencijos. Kuo toliau nuo grožio, tuo „gražesnis“ jis atrodo. O tiksliau, tuo labiau to grožio trokštama. Ir dėl to šis dar labiau (į)vertinamas.

Florencijos panorama

Nauji metai komunistiniame Livorne

Po renesanso perlo - postkomunistinė realybė. Taip. Italija gali būti ir tokia. Vakarų pakrantėje įsikūręs pagrindinis Toskanos uostamiestis siaubingai nejaukus kaip ir visi kiti didieji uostamiesčiai. (Mūsų Klaipėda išimtis!) Gal ir nebūtų buvusi ji tokia žiauriai nemiela, jei joje būtume apsilankę, sakykime, po Ankonos, kito, rytuose įsikūrusio, Italijos uostamiesčio. Bet mes Livorne atsidūrėme iš karto po Florencijos. Pasirodo, ne tik Berlyne egzistuoja kontrastai, jų apstu ir Italijoje. Apie komunistinę Italijos pusę girdėjusi nebuvau. Galbūt kaltas mano neapsiskaitymas, o galbūt mano naiviai romantiškas įsivaizdavimas, jog visa Italija nuausta iš auksinių antikos gijų. Livornas pažadino. Išblaivė. Nors Stendalio ligos simptomai dar buvo aiškiai pastebimi iš mano išbalusio veido, tačiau Livornas lyg šaltas vėjo gūsis atpūtė mane atgal į realybę. Livorne meno nėra. O jei yra - jis labai gudriai užsislėpęs kažkur už macdonaldų, blokinių namų ir ryškiaspalvių vietinių damų.

Bendrakeleivės (Džordanos Graicevičiūtės nuotrauka)

Naujametinę naktį kantriai, vėliau labai nekantriai, ieškojame vietos, kur praleisti paskutines 2015-ųjų valandas. Po kankinančių poros valandų (taip. Taip ir atrodė. O jei taip atrodė, taip ir buvo) pamatėm kažkokius labai neaiškius civilizacijos pėdsakus. Ristorante! Užėjom. Mus pasitiko aštrus krevečių kvapas ir malonus barmenas (iš Sicilijos, kaip paaiškėjo vėliau). A! Pamiršau. Ir visa to kvartalo, taip baisiai primenančio Fabijoniškių rajoną, chebra. Nepastebėtomis išlikti nepavyko. Juk toks įvykis. Žiema. Livornas. Turistų nėra. O čia pas juos apsilankė turisto lituano! Kad buvo smagu, tai tikrai. Ir, kad egzotiška. Taip. Tikrai taip. Kas žino, tokios progos pabūvoti kitos kultūros bendruomenės dalimi gali ir nepasitaikyti. O kiekvieną egzotišką patirtį, mes, keliautojai, vertiname. Kolekcionuojame. Į kolekciją „įsidėsiu“ ir komunistinį barą, į kurį užsukome po vidurnakčio eidamos namo. Šalia Če Gevaros ryžtingų akių kelionių albume įsiklijuosiu ir barmeno, aptarnaujančio mano bendrakeleivę, žodžius jai užsisaskius limoncello: „How much?“ – „It‘s for free. Tegyvuoja komunizmas!“ Nauji metai. Sena istorija.

Gamtos dėsniai versus etika

Kad ir kokia egzotika Livornas būtų bebuvusi, tačiau esant Toskanoje komunizmo norėjosi išvengti. Ši kelionė buvo skirta menui ir kultūrai. Išsiruošėme išvykai į Pizą. Valio! Grįžome į Italiją. Na tą, mūsų romantiškai apdainuotąją. Siauros vingiuotos gatvelės, jaukios lauko kavinukės, balkonai prikrauti vazonų, gražūs, stilingi žmonės. Patraukėmė link bokšto. Pizos pažibos ir tuo pačiu josios didžiosios gėdos. Italijos simbolio.

"Girtasis bokštas" (Džordanos Graicevičiūtės nuotrauka)

Štai ir jis! Pakrypęs. Nors ir ne taip, kaip buvau mačiusi knygose. Vis tie fotografijos stebuklai, „pakoreguojantys“ visa - tautai įsiteikti! Ir ne toks didelis tas bokštas man pasirodė. Bet, kad gražus, taip. Nors ir nesupratau, ar man jis gražus, nes tiek kartų visokiose reklamose matytas ir gyliai įsirėžęs emocinėn smegenų žievėn, ar tikrai, nuoširdžiai gražus? Turiu omeny, ar jis sulauktų tiekos fotografijos blyksčių, jei tai būtų (tik) romaninio stiliaus architektūros statinys? Pasitaisau, architektūriškai taisyklingai „suręstas“ bokštas? Tiesus bokštas. Nesulauktų. Žmones visuomet traukia iškrypimai, nukrypimai nuo normų. Paradoksas. Žmonės myli tai, kas gražu, bet tuo pačiu negali atsispirti įvairiausiems iškrypimams. Žmogų traukia tai, kas yra virš jo „normalaus“ suvokimo ribos. Ar tai būtų tobulasis Mikelandželo Davidas, ar tai būtų priešingas tobulybei žmogus dramblio galva (atsiment Linčo „Žmogus - dramblys“ (ang. „The Elephant Man“?) Į abu knieti pažiūrėti, nuo abiejų negalima atitraukti akių, abu veikia mus emociškai, abu musų viduje keičia supratimą į grožį. Tik skirtingai. Kažkas labai gąsdinančio yra šiame žmoguje glūdinčiame ambivalentiškume...

Camposanto Monumentale

Didesnį įspūdį nei “girtasis bokštas“ man paliko Pizos mauzoliejus, Camposanto Monumentale. Šis įspūdingas kapinynas sužavėjo aukštais romaninio stiliaus langais, sienomis nusidriekusiais apsilaupusiais nuo istorijos verpetų piešiniais... Erdvės intymią atmosferą kuriantys nuo stogo šliuožantys ir į žemę elegantiškai krentantys lietaus lašai. Gamta. Gražu. Estetiška. Organiška. Organiškai nulinko ir bokštas. Nekaltas juk Diotisalvis (spėjama, jog jis buvo pagrindis Pizos bokšto architektas), jog bokštas pradėjo svirti dar jį bestatant. Kalta dirva, ant kurios bokštas pastatytas. Gamta veikia pagal savo dėsnius. Žmogus-dramblys irgi tebuvo vienas iš gamtos dėsnių padarinių. Dėl to žmonės ir šlykštisi į jį žiūrėdami. Jų rega sugadinta etiškosios kultūros. Tik vaikas gali su žmogumi-drambliu bendrauti kaip lygus su lygiu, nes vaikas dar „nesugadintas“ kultūros, jis vis dar yra organiška gamtos dalis. Manau, jog niekas negalėtų pasakyti: „Man gražu, jog tas bokštas taip nulinkęs.“ Dėmesio šis architektūros kūrinys tiek sulaukė, nes jis yra freak (angl. iškrypėlis) toje architektūros harmonijoje. Gamots "pokštas" vertinamas etiškai.

Camposanto Monumentale

Pakeliui namo

Išvažiavom iš Livorno net negrįžtelėjusios atgal. Išvažiavom su palengvėjimu. Ate, Livorno. Ate su visam. Pas tave daugiau tikrai negįšim! Tas miestas slėgė taip, kaip, tikriausiai, komunizmas slėgė laisvos sielos jaunuolius sovietmečiu. Prieš sėdant į traukinį, kuris turėjo mus nuvežti į Milaną, su savo bendrakeleive nusprendėm nerti į vieną mažą avantiūrą. Važiuojam į Sieną! Važiuojam! Nuvažiavom ir nepasigailėjom.

Prie Sienos, taip pat kaip prie Florencijos, prisilietėm tik pirštų galiukais. Pora valandų nepakako aplėkti visas viduramžių gatvelėmis. Nepakako laiko net aplankyti Sienos pažibos josios katedros! Bet į tas dvi valandas mes sudėjome tiek emocijų ir tiek potyrių, jog estetiškai pasisotinome tarsi būtume „valgę“ visą dieną. Buvo gera tiesiog be tikslo vaikščioti ir siurbti į save viduramžiškąją ramybę ir rimtį, o pažiūrėjus pro ant kalvos susigrūdusius namukus žvelgti į horizonte išsiliejusias Toskanos kalvas.

Sienos gatvėse ir pagrindinėje aikštėje

Ačiū. Man jau daug geriau

Campo aikštėje Sienoje (Džordanos Graicevičiūtės nuotrauka

„Ar pavyko numalšinti kultūrinį alkį?“ – tikriausiai klausiate manęs. Ir jūsų nustebimui galiu pasakyti, jog alkį apmaldyti tikrai pavyko, bet jo numalšinti tikrai ne. Šis mano nepasotinamas kultūrinis alkis yra mano nuolatinis palydovas. Savo saloje stebeilydama pro langą į siaučiančią audrą, viduje esu šildoma ryškios Toskanos saulės ir meno pilnomis josios gatvelėmis. Ir galvoju, galbūt mano likimas mane tyčia nubloškė ten, kur gamta yra viršesnė už kultūrą, tam, jog išmokčiau meno ilgėtis ir dėl to, jį dar labiau vertinčiau. Gamta mane labai gąsdina, o menas išsękina. Gamta gąsdina savo nuogybe (o tiksliau, mano atsivėrusiu nuogumu), o menas iš tavęs išsiurbia visa, ką gamta tavyje apnuogino. Abiejų ryšys akivaizdus ir nenuneigiamas. Abiems reikia vienas kito, kaip vienintelio egzistavimo pagrindo. Kaip mano egzistavimo pagrindo.

Šiuo metu vartydama kelionės nuotraukas, nostalgiškai dūsauju. Ir tyliai iš savęs kikenu. Visiems to grožio, meno reikia, bet kai kurie žmonės tai moka „vartoti“ saikingai, o kai kurie, tarp jų ir aš, neria į meno pasaulį stačia galva. Nardžiau tame grožyje iki kol sunaudojau visus savo gamtoje sukauptus „resursus“. Išnėriau apsvaigusia galva, išsękusi. Šiuo metu sėkmingai gydausi nuo Stendalio ligos ir gamtos pašonėje ruošiuosi kitai avantiūrai. Džo, prisijungsi?!

P.S. Džordana, šios nuotraukos skirtos tau.

Bruneleskio kupolas

    

Pizos bokšto laiptai

                    Krokuva

Pagaliau atėjo laikas Krokuvai. Ilgai man jau knietėjo ją aplankyti, bet viršų vis paimdavo tolimesni ir egzotiškesni Europos miestai: Amsterdamas, Barselona, Granada... Lenkija man visuomet būdavo viena iš tų šalių kuri yra arti Lietuvos, dėl to nelabai įdomi; Lenkija yra Lenkija ir tikrai ne užsienis. Lenkija – šalis, kurią visuomet pravažiuoji, važiuodamas keiksnoji šiosios kelius, o atvažiavęs žegnojiesi, jog kelionės tikslą pasiekei sveikas ir gyvas. Lenkijos istorija, kultūra, tradicijos, juk tokios panašios į lietuviškąsias, jog į Lenkiją atostogauti kažkaip man niekada nesinorėjo! Atostogų tikslas juk yra pamatyti kažką naujo, neįprasto ir tuo naujumu praplėsti savo patirčių akiratį tam, jog tavo kasdienybė įgytų naujų atspalvių. Prisipažinsiu, apie Lenkiją kaip paskutinę savo atostogų stotelę galvojau tikrai labai ilgai,  bet tikriausiai kai kurioms vietoms, kaip ir kai kurioms knygoms ar filmams, tiesiog reikia išlaukti tinkamo meto. Krokuvai laikas pribrendo man išvažiavus iš Lietuvos. Galbūt dėl to, jog būnant vakarietiškoje kultūroje Rytai neišvengiamai pavirsta egzotika, kuri kadais buvo dalimi manęs, o dabar pamažu it smėlis byra pro pirštus nepaisant to, kaip smarkiai juos bebandyčiau gniaužti. Nuvažiuoti į Krokuvą man reiškė ne tik priartėti prie Milošo, o per jį ir prie jo/mano studentiškojo, mylimojo Vilniaus, bet ir sugriauti gyliai manin įsispaudusį gana negatyvų įvaizdį apie Lenkiją ir jos žmones.

                       Savi ir svetimi

Mickevičiaus paminklas pagrindinėje Krokuvos aikštėje

Į Krokuvą atvykom kovo 8-ąją. Nors Lietuvoje ši diena minima, bet gėlių pardavimais Krokuva (manau, ir visa likusi Lenkija) pralenkia Lietuvą visa galva! Ne, visa dešimčia galvų! Krokuvos gatvelės plukdė moteriškaites nešinas raudonų, geltonų, baltų, violetinių tulpių; o ryškiai šviečiant saulei, galėjai uoste užuosti artėjantį pavasarį. Krokuvoje jis, be jokios abejonės, kvepia tulpėmis! Per visą šią tulpių polifoniją nusiyrusios į pagrindinę Krokuvos aikštę – pasilabinome su ponaičiu Adomu Mickevičiumi. Krokuvos ir visos Lenkijos pasididžiavimu, tautos poetas, šiosios auksabalsis giesmininkas. Aplink jo statulą pritūpę ilsisi ne tik balandžiai, bet ir daugybę jaunimo; fotoaparato blykstės žybčioja iš visų pusių! Mickevičius, pasirodo, populiarus ne tik tarp lenkų, lietuvių ir baltarusių, bet ir tarp kinų ir ypač ispanų! Nusifotografavome prie Mickevičiaus ir mes, juk jis, taip pat kaip ir Milošas buvo ir mūsų poetas. Nors vartant knygas lenkiškuose knygynuose apie šių poetų, ypač Milošo, ryšius su Lietuva, nerasi nė su žiburiu. Net gi tokioje autobiografinėje Milošo knygoje kaip „Isos slėnis“, kurioje jis aprašo savo vaikystę Lietuvoje, įžangoje nėra užsiminta absoliučiai nieko apie romano veiksmo vietą - Lietuvą. Labai keista... nesidomėjau, bet tikriausiai reikėtų, kaip Lenkijos mokyklose mokiniams aiškinami Mickevičiaus ar Milošo ryšiai su Lietuva. Kaip ten bebūtų, kas žino, o kas nė nenutuokia, bet many kilo šioks toks pasididžiavimas, jog tokio didžio žmogaus, poeto kaip Milošas pamatinės gyvenimiškos ir žmogiškosios vertybės buvo suformuotos Lietuvoje, prie Isos slėnio.

Vienas iš Krokuvos gatvės muzikantų

Atsiprašau, už šį filologinį nukrypimą, bet kalbant apie Krokuvą, tikriausiai neįmanoma trumpai nepakalbėti ir apie literatūrą. Krokuvoje, taip pat kaip ir mūsų Vilniuje, poetinio įkvėpimo ieškojo ir jį rado ne vienas menininkas. Šis miestas UNESCO įvardytas literatūros miestu. Deja, mano, kaip diplomuotos filologės gėdai, lenkų literatūra visuomet praslysdavo pro akis ir nukrypdavo į man anksčiau tokia egzotika kvepėjusius Vakarus ir jų rašytojus. Nors Vakarų menininkai vis dar vilioja savo man svetimu pasaulio matymu, bet į šias, neištirtų vandenų gretas stojasi ir dauguma Rytų poetų. Dėl to kalta mano (ne)palanki tarpinė emigranto pozicija – tarp dviejų krantų, kuri man neleidžia pilnai priklausyti nei vienai, nei kitai pusei. Dėl to tokie poetai kaip Milošas anksčiau man buvę savi, dabar yra ne tik savi, bet tuo pačiu labai toli, dėl to svetimi. Bandymas juos suprasti yra tas nuolatinis beviltiškas bandymas sugrįžti ten, kur priklausau. Ar priklausiau? Ar išvykus į kitą kultūrą, kiekvieną dieną besimaudant jos rutiniškuose pursluose ir savo visomis poromis begeriant jos garsus, kvapus, žodžius įmanoma savy išlaikyti tą grynuolį, nuo kurio prasidėjai?.. Ne... Kultūra lyg kokia glitni prielipa limpa sluoksnis po sluoksnio ant tavo paviršiaus, užlipina akis, kuriomis žiūrėjai/matei pasaulį; užlipina nosies šnerves, kuriomis įkvėpdavai tave supančią aplinką; užlipina rankų pirščiukus, kuriais lytėjai tave supančius daiktus. Nauja kultūra tau suteikia naują regėjimą, uoslę, lytėjimą... o po šiosios sluoksniu slypi pasimetęs tu ir nesupranti kaip apjungti sena ir nauja, neišduodant seno, bet ir neatmetant naujo.

Jaukios Krokuvos kavinukės

                  Krokuvos žydų bendruomenė 

Vieta, kurioje buvo filmuojamas"Šindlerio sąrašas"

Šį tikslą, manau, labai sėkmingai pavyko įgyvendinti žydų tautai, kuriuos drįstu pavadinti gajausiais mūsų planetos emigrantais. Vieni emigravo savanoriškai, sekdami savo mokytojo pėdomis, kiti emigruoti buvo priversti. Bet kas mane domina labiausiai – šios tautos sugebėjimas prigyti prie kitos kultūros, įleisti savo šaknis ant svetimos žemės, mintimis išliekant ištikimiems savo žydiškajai kultūrai. Žydai man yra simbolis šiuolaikinės visuomenės: emigruojančios, judančios, keliaujančios; kosmopolitiškos visuomenės, sugebančios priklausyti daugybei pasaulių/kultūrų tuo pačiu metu.

Lenkija tapo šalimi, kurioje įsikūrė didžiausia žydų bendruomenė pasaulyje, čia jie atvyko net XIII amžiuje. Vien Krokuvoje, prieš vokiečių invaziją, gyveno apie 80,000 žydų! Po Antro pasaulio karo ir Sovietų okupacijos Krokuvoje beliko tik apie 200 žydų. Žydai paliko nemažą savo pėdsaką dabartinėje Krokuvoje. Pirmąją mūsų viešnagės dieną mes traukiame į senąjį žydų kvartalą - Kazimierz. Iš pirmo žvilgsnio niekas neišduoda, jog šis kvartalas kadais priklausė žydams. Tačiau skirtumas tarp centrinės Krokuvos dalies ir šiosios akivaizdus. Nublizgintą centrą pakeičia senesni namai, graffiti išpaišytos gatvių sienos, jaukios daugybės kavinukių ir barų šviesos, įvairesnė liaudis ir mažesnis kiekis apgirtusių britų ar amerikiečių, ko centrinėje dalyje  gausu. Tik vėliau, įlindus į mažesnes gatveles pastebime užsislėpusias sinagogas, kurių šiame kvartale yra net septynios! Šis unikalus sinagogų kompleksas įrašytas net į UNESCO saugomų paminklų sąrašą. Supykusios, jog už įėjimą į sinagogas reikia mokėti, nė į vieną taip ir nenuėjom.

Namas, kuriame nuo 1633 iki 1941 gyveno Rosakų šeima

Slankiojant Kazimierz gatvelėmis pastebim ir keletą apleistų namų su įrašais apie čia gyvenusias žydų šeimas ir restoranų sienas nudabintas žydiškais simboliais, o užėjus į vieną iš knygynų mus pasitinka skambi žydiška muzika ir tragiškomis žydų gyvenimo istorijomis nukrautos lentynos. Įsmunkame į vieną jaukią kavinukę, kur akys susiduria su begale žydų, vėpsančiais į mus nuo iš sienos kabančių portretų. Gurkšnojame alų prie jaukaus mažo staliuko, papuošto baltomis nertomis servetėlėmis, senoviška, bet mamos komodose dar dažnai aptinkama cukrine, į vazelę įmerktu raudonu gvazdiku (die, kaip man tie gvazdikai primena mano vaikystę ir rugsėjo 1-ąją!) visiems tiems žydiškiems vyrams, moterims, vaikams bežiūrint į mus jaukioje rausvoje prieblandoje neapleidžia nuojauta, jog turėtų būti labai nejauku, bet kažkodėl yra visai atvirkščiai. Kavinukėje jaukus šurmulys: šeimos atsipalaiduoja po dienos darbų, draugai susitikę aptarinėja prabėgusios savaitės naujienas, vaikai bėgiojantys aplink stalus. Ši kone idiliška atmosfera mane nukelia atgal į Vilnių, tiksliau, į Užupio kavinę, kurioje prieš jau beveik dešimt metų mane buvo užklupusi lygiai tokia pati nuotaika. Vos juntamas apsvaigimas, ne nuo alkoholio - nuo širdies lengvumo; kuomet laimė beveik išsipildžiusi, dėl to pati pilniausia, mat jai išsipildžius apima godumas norėti jos dar truputėlį daugiau. Grįžus atgal į Krokuvą gėriuosi, kaip lenkai ir Lenkijos žydai darniai sutaria po vienu stogu; taip pat kaip Vilniuje anksčiau drauge sugyvendavo tokia daugybė skirtingų tautybių žmonės! Gaila, kad garsėjęs savo tolerancija miestas per visus baisiuosius karus šio statuso pamažu neteko...

Mūsų jaukioji žydiškoji kavinukė

    Istorijos šmėkla Aušvico koncentracijos

                    stovykloje...

Norėdamos priartėti šiek tiek labiau prie tragiškos žydų tautos istorijos apsilankėme ir Aušvico (lenk. Oswiecim) koncentracijos stovykloje. Čia leisiu kalbėti nuotraukoms, nes nelabai ką naujo aš jums pasakysiu ko ir patys nežinot apie šį tamsų žydų tautai laikotarpį. Tik pora pastebėjimų.... vaikščiojant per barakus, kurie šiuo metu paversti muziejais, skaitant informacines iškabas apie įvairiausius žydų kankinimo ir žudymo būdus liūdna nuotaika apima visai ne dėl to; ji apima tuomet, kuomet pamatau išsišiepusius ispanus bepozuojančius prie Aušvico vartų ar už Aušvico sienų nusidriekusius jaunuolius godžiai kertančius mėsainius ir siurbiančius coca-cola‘as, įsigytus šalia esančiame greito maisto kioskelyje. Liūdna ne dėl to, jog man norisi, jog visi sėdėtų ir gailiai apraudotų praeitį, ne! Liūdna, nes man nepavyksta taip lengvai kaip daugumai jaunimo žiūrėti į praeitį kaip kažką labai tolimo; man ji, ypač Aušvico stovykloje, pasirodė labai gyva, lyg ant to nušepusio suolelio matyčiau leisgyvį žydą pasakojantį apie savo nenusisekusią dalią. Kaltas tikriausiai mano prakeiktas jautrumas, neleidžiantis čiaumoti mėsainio prie paminklo su išgraviruotais mirusių žydų vardais... Iš kitos pusės, ar jie/mes kalti? Istorija juk tokia ir yra. Negailestinga. Su savimi užmarštin pasiimanti pačius skaudžiausius žmonių išgyvenimus. Man buvo taip liūdna suvokiant, jog mūsų dabartiniai rūpesčiai ir vargai yra tokie bereikšmiai, tokie bejėgiai prieš žiaurią laiko ir istorijos mašiną.  Paminklais bandome ją, istoriją, apgauti, ją įamžinti, bet joks akmuo, deja,  nesugebės perteikti milijono aimanų. Akmuo gali kažką labai labai tyliai sušnabždėti tik patiems jautriausiesiems, bet ir tai bus tik lyg koks šalto vėjo pūstelėjimas palei ausį, niekuomet nepersmelkiantis visos mūsų esybės.

                  ...ir druskų kasykloje

Netoli Krokuvos yra įsikūrę ir Vielickos (lenk. Wieliczka) druskų kasyklos. Šios kasyklos buvo atrastos XIII amžiuje ir veikė iki pat 2007. Šiuo metu jos pavirtusios tik dar viena turistų lankymo vieta. Vaikščiojant druskų takais, laižant druskų sienas, vėpsant į nuostabiąsias iš druskų išskaptuotas skulptūras ar į druskų telkinius beskambant Šopeno muzikai, stebint instaliacijas vaizduojančioje druskų kasyklų atsiradimo istoriją, žvelgiant į iš druskų pagamintus lempos gauptus ar vaikštant įspūdingoje iš druskų išskaptuotoje bažnyčioje manęs vis nepalieka ta paklaikėlės istorijos  šmėkla... nebegyva, netikra, mirę... tas pats bergždžias bandymas įamžinti istoriją. Vaikštom, fotografuojam, žavimės, bet viskas mirę mirę mirę... visa iš užmaršties bandoma prikelti pasitelkus turizmą... O buvo taip... Bergždžiai... Istorija man niekuomet nebuvo tokia tolima kaip šiuo mano vizitu Krokuvoje. Kitos išvykos metu tikriausiai eisiu tik į gyvos istorijos monumentus – į gatves pilnas lekiančių ir užsiėmusių žmonių; šie bus šventai įsitikinę, jog tas lėkimas jiems yra mirtinai reikalingas, o iš tikrųjų nieko vertas, nes tuoj bus pasiglemžtas tvirtų istorijos gniaužtų. O kol aš bumbu galit pasigrožėti istorinėmis nuotraukomis, įamžinusios druskų kasyklos istoriją ir mano asmeninį, dabar jau istorija tapusį, vizitą Vielickos druskų kasyklos.

                 Tai kas gi ta Krokuva?

Vavelio (lenk.Wawelska) pilis

Krokuva man tapo lyg vartai į visą likusią Lenkiją, jos kultūrą ir žmones. Mūsų viešnagė buvo pripildyta labai daug jazz‘o garsų, keliomis Bacho gairėmis, žydiškomis melodijomis ir lenkiško juoko; poetiniais svaičiojimais ir daugybe diskusijų apie istoriją ir tapatybę. Sukdamos ratus gražiosiomis, bažnyčiose paskendusiomis, Krokuvos gatvėmis sutikome Krokuvos sargą slibiną, muzikos poetą iš Sardinijos, ryškiais drugelio sparnais išsidabinusį keistuolį, dviračio pedalus beminantį religijos entuziastą, operas traukiančią ir nosį bešnirpščiančią moteriškę, daug apgirtusių italų ir britų, ir  jaunutį berniuką akordeonu traukiantį lenkiškas melodijas. Taip, Krokuvos gatvės margos it jų bažnyčių sienos! Jos taipogi atviros, kaip didžiuliai bažnyčios langai, visiems keistuoliams ir prašalaičiams. Grįžusios į tą pačią pirmąją savo žydišką kavinukę kelionės pabaigoje, mes kartu su mano pakeleive jaučiamės pakylėtai. Ne tik Krokuva/Lenkija įsileido keliautojas iš Lietuvos po savo pastoge, įsileidom ją ir mes, o tiksliau grąžinome ją  ten, iš kur ji niekuomet nė neturėjo išvykti „Juk mūsų šalys turėtų būti kaip sesės“ – tarstelėjo viena šauni mūsų sutikta lenkė. Taip. Turėtų.

 

Graffiti senajame žydų kvartale

Laplandija (II dalis)

Naktis Laplandijos miške

Nakvynės vietą pasiekėme vidury nakties. Na, bent jau atrodė kaip gyli naktis, mat Laplandijoje naktis ateina labai ankstyvą vakarą. Negaliu apsakyti kaip džiūgavau, jog pasiekėme stotelę. Bet... džiūgavo tik mano galvelė, mat pabandžius pajudėti ir išsikapstyti iš rogių, supratau, jog pavirtau rogių dalimi. Šiaip ne taip pavyko. Sebastianas visiems davė nurodymus, ką kam reikia daryti. O šitas žmogus į smulkmeniškumas tikrai nelinkęs! Man teko uždavinys užkurti židinį. Dabar neatsimenu ką aš pagalvojau priartėjus prie mūsų „trobelės“, kurioje turėjome praleisti naktį, bet iš savosios dabartinės perspektyvos žiūrint, mano veidas tuomet tikriausiai buvo persikreipęs iš siaubo. O gal kaip tik ne. Galbūt po tos dienos išvykos ir patirtų vidinių kovų niekas manęs nebūtų nustebinę. Visų primą, toje trobelėje durų nebuvo, na, jos lyg ir buvo.... atremtos į staktos rėmus. Viduje. Viduje? M... Ha ha... dabar viskas atrodo taip taip neįtikima. Viduje, mažame kambarėlyje, buvo trys viena į kitą ratu sustumtos lovos ir vienas mažas židinys. Viskas? Viskas. Elektra? Ne. Patalai? Jūs gal juokaujate. Stalas? Ne. Kokie jaukūs samiški atributai? Ne ne. Ne. Tik lovos ir židinys. Oi, ir pamiršau svarbiausią kambario atributą. Šerkšnas. DAUG šerkšno. Ir juo padengtas ne tik grindinys ar lovos. NE. Juo padengtas buvo visas kambarys. Nuo grindinio iki pat lubų! Pasirodo, ši trobelė yra naudojama medžiotojų, žvejų ar, tokių išprotėjusių ekstremalų kaip Sebastianas, užklydusiems pailsėti po dienos žygių. Viskas vyko taip greitai, jog aš nepamenu ar spėjau viską suvokti. Židinys. Taip. Staigiai reikia židinio, nes reikia, jog iki einant miegoti šerkšnas ištirptų. Griebiausi peiliuko, malkų ir bandžiau rėžti skiedras ugniai įžiebti. Bandžiau... bandžiau.... įtempusi visus rankų raumenėlius, bet niekais tas visas mano darbas nuėjo. Sustirusius pirštus vos galėjau pajudinti, o ką čia jau bekalbėti apie bandymą su jais kažką ir nuveikti. Nepadėjo ir Sebastiano pykti komentarai, ką aš čia atseit terliojuosi taip ilgai? Kuomet pavyko atpjauti pora mažesnių pagaliukų bandžiau visus juos krauti į židinį, bet ir vėl susidūriau su problema - rankos visiškai praradusios lankstumą nesugebėjo kruopščiai tų pagaliukų reikiamai sukrauti. Neatsimenu iš ko... bet man visai išsękusiai kažkas padėjo. Kur degtukai? O velnias. Nerandu degtukų! Kol galiausiai juos pavyko kišenėje užčiuopti. Bet vėl gi... nesugebu jų ištraukti. Taip šalta! TAIP šalta!. Yes! Ištraukiu! Bandau uždegti... tiesiu ranką link židinio...o ne! Užgeso! Dar kartelį! Vėl bandau! Ir vėl tas pats. Sebastianas sėdi šalia ir šaiposi. Po to pyksta, jog sunaudojau daugiau nei vieną degtuką. Turi pakakti tik vieno degtuko įžiebti ugniai. O ką jeigu pasiklysi miške ir reiks išgyventi beturint vienai degtukų dėžutei? Ką tada darysi? Asile tu prakeiktas! Barbare tu nelemtas!.. Dieve, KAIP ŠALTA!.. po šios beveik valandą besitęsiančios parodijos ir manosios kančios, židinį pradėjo laižyti liepsnos liežuviai, o mane glamonėti palaimingoji šiluma. Vakarienei valgėme kažką iš skardinių, mums ant galvų romantiškai bekrintant nuo lubų pamažu betirpstančiam šerkšnui. Kažkoks absoliutus siurrealizmas! Keturi žmogystos sėdi šerkšno aptrauktoje trobelėje su skardinėmis rankoje priešais židinį, ant jų bekrentant lietaus lašams. Žinot, nepaisant visų tų bjaurių emocijų, buvo labai jauku. Neįprasta, bet jauku. Ėjome miegoti trobelei jau kiek aptirpus (ha, vėl siurrealizmas). Mes su Sarah pasitiesėm vieną miegmaišį ant čiužinio, jog butų sausiau, o į kitus įlindome ir užsitraukėme iki pat nosies galiuko. Užmigome šiltai... ir labai labai gyliai. Lašams tyliai bekapsint nuo lubų.

Pramerkusi ryte akis nusistebėjau, jog vis dar jaučiuosi gana šiltai. Bet tai truko tik trumputę sekundėlę. Kambarys per naktį vėl spėjo apšalti. Išlindusi iš miegmaišio staigiai stvėriau puodelį kavos, kurį malonusis anglas, Sebastiano draugas, jau buvo mums paruošęs. Karšta rytinė kavą buvo būtent tai ko mums reikėjo prieš ilgą žygį su rogėmis.

Aurora Borealis arba šiaurės pašvaistės

Šaltinis: www.pinterest.com

Kas būtų pagalvojęs, jog man taip pasiseks ir šiaurės pašvaistes danguje išvysiu jau pirmąją naktį Laplandijoje. Sebastianas tikrai nepatikėjo. Ir buvo baisiai nusistebėjęs pašvaisčių aktyvumu tą naktį, mat, pasak jo, jis praleidęs Laplandijoje apie dešimtį metų, tokio spektaklio danguje dar nebuvo regėjęs. Nežinau, ar čia buvo eiliniai prancūzo pliurpalai, bandant sukurti romantišką nakties nuotaiką, ar jo lūpomis tikra tiesa bylojo; iš tikrųjų, man nelabai ir rūpėjo. Pirmą kartą gyvenime žiūrint į Aurorą – įspūdžiai užgniaužia visus jutiminius dirgiklius. Akis prikausto pašėlęs šviesų žaismas: žalsvos spalvos brūkšniai lakstantys per visą padangę, sukantys ratus, šokinėjantis iš vienos pusės į kitą; tuomet turkio spalvos įsijungusios į visą tą dangaus simfoniją, brėžia vertikalias juostas ir susilieja su rausvomis dėmėmis... dangiškasis orkestras! Nenusakoma žodžiais. Nesutalpinama į riboto puslapio lapą. Tai ką tą naktį išvydau danguje mane estetiškai sudrebino iki pat gelmių. Kaip visada mus stipriausia veikia tai, ko iš pirmo žvilgsnio paaiškinti nesugebame?

Po šio įspūdingo reginio, pašvaistes regėjau dar ne vieną sykį, nors jos jau ir nebebuvo tokios aktyvios. Dažnai einant į lauko tualetą ar tiesiog malkų, žalsvosios dangaus mūzos, viliodavo savo šilkinėmis juostomis pakelti akis į dangų ir gerėtis jomis. Bet nebepakeliamas nakties šaltukas jau po penketo minučių taip smarkiai apkandžiodavo visas galūnes, jog lėkdavau greitai atgal į trobelę. Bet ir esant viduje ta ypatinga nakties nuotaika niekur nedingsta, žinant, kas dedasi čia pat už lango. Apskritai, naktys Laplandijoje, man buvo pačios ypatingiausios. Po visų dienos darbų jaukiai kuistis trobelėje: skaityti suomių sagą „Kalevalą“, klausytis Mari Boine, rašyti meilės laiškus ar tiesiog stebeilyti į židinyje žaidžiančias liepsnas. Taip. Jauku. Ypač kuomet nuovargis išsiurbęs visas jėgas palieka tave su pavargusiomis, bet dėl to itin lengvomis, mintimis. Būties lengvybė, kaip labai tiksliai kažkurioje knygoje rašė Sigitas Parulskis.

Įžeistasis macho

Deja deja, bet ta mano išliūliuota „būties lengvybė“ labai ilgai netruko. Tiksliai neatsimenu kada viskas prasidėjo, ar kuomet kaip visuomet romantiškai nusiteikusiam Sebastianui neatsakiau reikiamu žvilgsniu, tą kartą kuomet jis pasiėmė mane kartu su savimi naktiniam pasivažinėjimui su šunimis; ar tuomet kai nesutikau kartu su juo eiti į pirtelę... o gal jo nepasitenkinimas augo palaipsniui, jo pašto dėžutei nuolat užsikimšant mano mylimojo laiškais. Dabar visa tai nebesvarbu... kas svarbiausia šioje situacijoje yra tai, jog vyriškasis Sebastiano pradas buvo itin įžeistas, o jo svajonei samišku gyvenimo būdu dalintis ir ilgus žiemos vakarus leisti su sunkiai dirbančia ir žavia moteriškaite išsipildyti buvo nelemta. Na, bent jau ne šį kartą. Bet įspėju visas paneles, geriau niekuomet neužsitraukite prancūzo rūstybės. Štai čia mano vargelis ir prasidėjo. Staiga iš viską puikiai atliekančios darbininkės, šio vyro akyse tapau niekuo nesugebančia, nevėkšla, išpopinta mergiote, kuri atvyko į Laplandiją ne sunkiai dirbti (priminsiu, tai savanoriškas darbas), o rašyti laiškų savo vyrui ir grožėtis šiaurės kraštu (?). Nesvarbu kaip sunkiai ir kaip kruopščiai viską atlikdavau, Sebastianas priekaištų vis tiek negailėdavo. Negailėdavo jis man sunkių ir kartais visiškai betikslių darbų, kaip kad išvalyti lauke nežinia kiek metų stovintį apledėjusį šaldytuvą. Ką? Ten ir norėdamas su visokiais aštriais geležtais viso to užšalusio mėšlo neišskaptuotum. Arba, porai dienų esant apie 55 laipsnių žemiau nulio ir užšalus visiems vandentiekio vamzdžiams vandenį kibirais tįsti iš rūsio... Tik vėliau sužinojau, jog esant tokiai temperatūrai į lauką eiti yra tiesiog negalima. O aš ėjau. Ir tįsiau tuos kibirus vandens. Ir maitinau tuos šunis. Nors atrodė, jog akių burbuolės sutrūkinės iš šalčio, o rankos sutrupės nuo sunkių kibirų. Atsimenu, tą kartą beveik visas tris dienas buvau palikta kartu su šunimis viena pati (nes kaip jau nuspėjote patys, į įdomiausias išvykas su šunimis buvo vežama Sarah, o ne aš)... Skaudžiausia buvo ne tai, jog mano pastangos ir darbas ekstremaliomis sąlygomis buvo neįvertintos, ne! Skaudžiausia buvo tai, jog mano valdovui  grįžus, buvau labai negražiai apkaltinta, jog aš čia absoliučiai nieko nenuveikiau, o susikrovusi koją ant kojos ilsėjausi priešais židinį... Uuuuuuu!!! Nieko sau įvertinimas atliekant savanoriškas darbą, a?:) Na, bet nepaisant visų šių negražių emocijų, kurios, tiesą sakant, jau seniai nugrimzdo užmarštin; nepaisant sunkių ir, reikalaujančios itin daug fizinių ir moralių jėgų, sąlygų, tos dienos kuomet buvau be Sebastiano man buvo pačios ypatingiausios.

Dūmelis rūksta iš mūsų pirtelės

Ypač vėlyvi vakarai. Iš pirtelės kamino rūkstant dūmams. Šunims tyliai urzgiant iš pasitenkinimo. Sniegui girgždant nuo įšalo. O dangui pasiklojus žvaigždžių patalais. Sėdėjau pirtelėje apsupty žvakių, apgraibomis susirasdama medinį katiliuką vandeniui ant savęs užsipilti, žiūrėjau pro šerkšno iš lauko pusės išraizgytą langą į baltus sniego pūkus ir leidau sau atsiduoti pagundai pasvajoti apie šiaurietišką gyvenimo būdą... Keista, nors ir gyvenant atokiai nuo civilizacijos, tą naktį aš pirmą kartą iš tikrųjų pasijutau esanti viena. Apskritai pirmą kartą savo gyvenime pasijutau visiškai viena. Keistas jausmas, bet toks baisiai nuostabus! Nes nebuvau tai aš kaip atskiras vienetas, buvau dalis to apšerkšnijusio lango, dalis tų žvaigždėtų dangaus patalų, to dilginančiai šalto, bet tokio gaivaus oro dalimi. Tiesą sakant, tokioms patirtims turiu dėkoti nepataisomai optimistiškam savo būdui. Man visuomet šitaip, kuo blogiau, tuo daugiau aš iš to blogio gėrio sugebu pasiimti.

Mano didysis pabėgimas

Na, bet, žinoma, viskam yra ribos. Ir nutinka kartais taip, kuomet to blogio prisikaupia per daug, o gėrio pasiimta jau užtektinai. Dieną, kuomet mano kantrybė trūko nuo nuolatinių Sebastiano marazmų, turėjome svečių. Turistai. Jie atvažiuodavo karts nuo karto pas mus užsisakę safari keliones su šunimis. O po pasivažinėjimo su vilkšuniais jų laukdavo tradiciniai šiaurietiški pietūs samiškoje palapinėje. Mes su Sarah turėdavome jais rūpintis. Būdavo visai smagu. Ir nukvakęs prancūzas, žinoma, tuomet mandagesnis būdavo. Bet vieną dieną svečiams išvažiavus, vilkas vėl išlindo iš ėriuko kailio. Neatsimenu dabar visų detalių. Atsimenu tik pačią emociją, kuomet buvau eilinį kartą kažkuo apkaltinta; tą kylantį pyktį ir didžiulę neapykantą, sumišusią su šleikštuliu priešais mane stovinčiam žmogui. Ir pasakiau tuos magiškus žodžius: viskas. Atsibodo. Išeinu. Na, net visus tris magiškus žodžius! Supyko. Oi, kaip supyko! Nepatikėjo aišku. Dar pats mane pavarė. Sakė, galiu eiti, grįžti į Škotiją ir ten būti verge. Oho, kokia drama!

Vergė Izaura

Mat kaip, vergė Izaura su kirviu rankose ar su kastuvu sniegui valyti. Nieko sau vaizdelis. Galvoje sumetusi, jog štai tuo čia Laplandijoje aš jam ir buvau, verge, net neatsigręždama lėkiau į trobelę susikrauti savo mantos. Išsitraukiau iš po lovos savo kelionių kuprinę, visas savo šiltas drapanas (nes iš kai kurių rūbų tik tiek ir buvo belikę), kojines, kremus nuo šalčio ir kitas smulkmenas mečiau į kuprinę kaip papuolė. Die, dabar kaip prisimenu, tikriausiai tai buvo mano pakavimosi rekordas! Netrukau tikriausiai nė poros minučių ir dar spėjau persirengti mamos įdėtu išeiginiu raudonuoju kombinezonu. Visiškai naujas, dar neturėjau progos jo užsidėti, tad tokiai progai kaip mano didysis pabėgimas, maniau, tiks nuostabiai. Raudonas kaip mano kunkuliuojančios emocijos! Tas storžievis barbaras įniršęs įlėkė į trobelę. Pamatė, jog aš čia tikrai sumasčiau bėgti ir jau stoviu su kuprine ant pečių – supanikavo. Tu ne-ne-ne-negali išeiti! Sebastianai, mielas, aš čia savo noru atvažiavau, pabuvau, anot tavęs, tavo verge, ir dabar, savo noru tave palieku. Ačiū už dėmesį. Au revoir! Oi, kaip įpykęs tas vyriškis buvo! Galvojau tikrai kokia puodyne per galvą gausiu. Pagriebiau paskutinius savo daiktus, kuriuos begrūmojant Sebastianui užmačiau, ir drąsiai išžygiavau iš trobelės. O ką jis? Paskui mane. O kad klykia. O kad skėsčioja rankomis. O kad kaltina nebūtais dalykais, vienas iš jų mane tikrai labai įskaudino (žinoma šito jis ir siekė), jog man šunys visai nerūpi ir jiems bus dar geriau jei aš išvažiuosiu. Na, jei aš vergė Izaura, pagalvojau, tai tu dramatiškoji Mari Mar! Viskas. Einu, dar žalio supratimo neturiu kur aš einu vidury Laplandijos miškų, bet einu. Kad jį kur. Degtukų kišenėj turiu – išgyvensiu. Viskas. Prancūzo paklaikę spygavimai baigėsi. Bet... neilgam. Girdžiu už nugaros mašinos variklį. Atvažiuoja. Vėl tas klykimas. Die, tikrai kažkokia nupesus namų šeimininkė, o ne ištvermingasis šunų varovas! Atsidaręs ir persivėręs per langą važiuoja palei mane ir, kad spygauja kažką, kad spygauja. Išsigando. Išsigando, jog ne kaip čia jam viskas baigsis. Priėjusi prie pagrindinio kelio pasukau į artimiausią kaimelį, kur gyveno gerasis anglas. Pagalvojau, jog jis mane priglaus. Na tiksliau, labai tikėjausi rasti nakvynę jo namuose, kol susiorganizuosiu lėktuvo bilietus atgal į Lietuvą. Einu aš tais sniegynais jau kokus gerus keletą kilometrų ir negaliu patikėti kas čia dabar vyksta. Drama. Drama. O aš jos dalyve. Kartu su Mari Mar. Užsiropščiusi ant kalno, ant kurio stovėjo anglo namai, išvydau ne ką kitą, o Sebastiano automobilį. Gyvatė. Suodė kur einu. Pradėjau baimintis. Nežinau ką tam anglui jis pripasakos, juk jie draugai! Neturiu kitos išeities. Rizikuoju. Beldžiuosi į duris. Durys atsidaro. Stovi anglas ir prancūzas. Abu lyg niekur nieko neįvykę. Mano buvęs valdovas šneka apie orą ir apie tai, jog pradės treniruoti šuniukus. Gyvatė, vėl man įgelti norėjo. Žino, kaip aš tuos šuniukus myliu. Po itin nejaukių penkių minučių jis pasišalino, o aš atsisukusi į anglą ir pratarusi pirmus žodžius, dėjau į kakarynę. Visas adrenalinas mane išvedęs iš Sebastiano landynės, išsiveržė čia pat priešais anglą, ašarų banga. O geruoju aš tą anglą vadinu ne veltui. Jis tikrai geras. Ir nepaisant itin nejaukios situacijos į kurią aš jį įvariau, jis sutiko man padėti, nepaisant jo draugystės su Sebastianu. Jis, kartu su Sofi, švedų menininkė panelė, kuri gyvena pas anglą namuose ir įkūrinėja čia meno dirbtuves, tapo mano gelbėtojais.

Keturios saulės*

Nepaisant dar keletos Sebastiano įsiveržimų pas gerąjį anglą į namus ir grasinimų mane paduoti į teismą dėl apdegusių, jam man duotų kelnių (sakau gi, drama queen), likusias pora dienų Laplandijoje praleidau labai jaukiai. Gėrėm daug vyno, valgėm tradiciškai pagamintos briedienos ir gėrėjomis keturgubos saulės atvaizdais danguje. Ankstyvą rytą Sofi mane nuvežė į Kittilä oro uostą ir taip netikėtai užsibaigė mano Odisėja Laplandijos miškuose.

Pabaiga

Gyvenime mes kartais patiriame tokių nuotykių, kurie, jau praėjus nemažai laiko, vienu ar kitu pavidalu iškyla iš už atminties kertelių į patį paviršių ir sužiba vis kitais atspalviais. Tas mūsų patirtis mes nuolat pritaikom prie dabartinių mūsų išgyvenimų. Laikas Laplandijos miškų gūdumoje man yra tapęs tuo vertingu deimančiuku niūriomis dienomis, kuomet pažvelgus į savo nuotykį dabartis prisipildo visko galimumo nuotaika. Kad ir kaip negalimai jis tą akimirką atrodytų. Nuotykiai išplečiantys mumyse galimumo horizontalę; šiai plečiantis ne tik veikiant išoriniams veiksniams, bet mumyse glūdinčiam to galimumo potencialui. Aš niekada nemaniau, jog ten, taip arti šiaurės ašigalio atrasiu tai, kas buvo užkoduota kažkur gyliai mano troškimuose. Prieš išvažiuojant, net nenutuokiau, jog Laplandijoje atrasiu tai, ko pati nesuvokdama taip paklaikusiai ieškojau per destruktyvias savo patirtis. Šį įrašą norėčiau pabaigti palinkėjimu būti atviriems įvairioms patirtims, mat šios jums nežinant gali iškelti į paviršių labai reikšmingą, deja, užsislėpusią jūsų esmės dalį ir užkelti ją aukštai į dangų, kur prisijungus prie dangiškojo pašvaisčių orkestro jūs kelsite estetinį pasitenkinimą tiems, kurie netyčiukais atsidūrę šiaurėje, susižavėję į dangų grožėsis Aurora Borealis.

Šaltinis: www.pinterest.com

*jei gerai pamenu toks vaizdinys danguje yra optinė iliuzija: esant žemai minusinei temperatūrai atsiranda akimi nematomi kristalai, kurie laužia saulės spindulius ir sukuria daugiau nei vienos saulės iliuziją.