Toskana arba „Stendalio sindromas“

Piazza dellA Signoria 

Tokiems žmonėms kaip aš į tokį kraštą kaip Italija važiuoti savaitei negalima. Griežčių griežčiausiai negalima. Tokiems žmonėms kaip aš į Italiją galima važiuoti mažiausiai mėnesiui, o savaitei reikia rinktis poilsį Maldyvuose. Nors po šios kelionės, manau, ir Maldyvuose man savaitės neužtektų. Sako (na, tiksliau, aš sakau), keliaudamas žmogus bando kompensuoti tai, ko savo kasdienybėje jam trūksta labiausiai. Jei jam reikia poilsio – pasirenka tingų gulinėjimą po palmėmis; jei jis išsilgęs vakarėlių, važiuoja siausti į Ibicą; jei jis išsekęs nuo įtempto miesto tempo – ramybę bando atrasti gamtos prieglobsty ir t.t. O Justei, jos pačios nustebimui (?), nereikėjo nei poilsio anei triukšmingų vakarėlių, Justės širdis buvo išsiilgusi kai ko kito. Ji buvo išsiilgusi kultūros! Gyvenant viskio saloje šios (t.y. kultūros) nepaisant „viskio kultūros“, deja, absoliučiai nėra. Tad, mano visos kelionės pastaraisiais metais yra paženklintos vienu ir tuo pačiu leitmotyvu – kultūros alkio malšinimu. Ir po šios kelionės suvokiau, jog šis alkis metai iš metų nemąžta, bet, priešingai, ūmėja ir tampa netramdoma, žiauria stichija savo gobšiais nasrais bandanti praryti ne tik vietas į kurias einu, bet ir mane pačią kartu su mano kelionių bendrakeleiviais.

Turiu prisipažinti. Malšindama savo kultūrinį alkį paskutinėje savo kelionėje po Toskaną, susirgau. Labai baisia liga. Man - „Stendalio sindromas“.

Davido statutlos kopija Signoria aikštėje

XIX amžiuje prancūzų rašytojas Stendalis knygoje „Neapolis ir Florencija“ įspėjo - Florencijos miestas gali priversti žmones pasijusti ligotai. Šiuos įspėjimus jis grindė savo paties patirtimi, kuomet apsilankę Santa Croce bazilikoje Florencijoje taip emociškai susijaudino, jog net nualpo. Florencijos psichiatro diagnozė – emocinis susijaudinimas ir išsękimas nuo meno. Florencijos daktarai sako, jog jie itin dažnai susiduria su lankytojais, kurie skundžiasi galvos svaigimu arba dezorientacija po jų apsilankymo Uffizi galeroje arba po to, kuomet jie pamato Davido statulą. „Stendalio sindromas“ dar kitaip žinomas kaip „Florencijos sindromas“. Žinoma, nėra jokių mokslinių įrodymų tokiai ligai egzistuojant, tačiau yra įrodymų, jog smegenų dalis atsakinga už emocines mūsų reakcijas yra aktyvuojama gėrintis meno kūriniais. Stendalis atsidūręs bazilikoje, kurioje palaidoti tokios didžios asmenybės, kūrėjai kaip Makiavelis, Mikelandželas ir Galilėjo Galilėjus, atsidūrė ekstazėje, paskendo visa jį užvaldžiusiame GROŽIO SUVOKIME. Paskendau tame grožyje ir aš. Toskanoje kultūrinį gyvenimą kabinau godžiais šaukštais ir bandžiau apžioti daugiau nei pajėgiau. Tačiau ne veltui liaudies išmintis byloja, kas per daug, tas nesveika. Namo grįžau išsękusi ne nuo pačios kelionės, bet nuo meno. 
                                                             

Florencijos panorama iš katedros kupolo

Bardini sode

                             

 Florencijos priblokštos (aliuzija į vėjo nublokšti)

Florencijoje buvome nepilnas dvi dienas. Jau šiek tiek skaitydama ir ruošdamasi prieš kelionę, truputį gailėjausi, jog apskritai pradėjau skaityti apie šį miestą. Skaitydama negalėjau patikėti, kiek meno yra šiame mieste! Kiekvienas įsivaizduojamas susitikimas su vienu iš šių kūrinių man sukeldavo savotišką katarsį. Ne. Tai ne miestas. Tai muziejus. Gyvas muziejus. 370000 meno kūrinių! Išalkusiai meno mano sielai tai buvo daugiau nei TOKS ankštas laikas ir dar svarbiau, nei TOKS ribotos mūsų fizinės kūno galimybės galėjo leisti.

Prie Uffizi Gallery

Visa tai suvokusi bandžiau save logiškais argumentais įtikinti, jog šios dienos Florencijoje bus pirmasis, bet tikrai ne paskutinis susipažinimas su šiuo miestu, tad niekur tikrai nelėksim, o tiesiog ramiai sau vaikštinėsime ir šiaip pilnomis meno kūrinių gatvelėmis ir svaiginsimės Florencijos grožiu. Bet, vaje, kaip aš klydau. Turėjau save, o tiksliau, savo nepasotinamą alkį menui perprasti iš karto. Taip. Suklupau! Neatsispyriau! Pasidaviau! Ne mirtingojo jėgom atsispirti tai didžiuliai Florencijos jėgai! Amžinojo (girdit, amžinojo) grožio jėgai. Pamečiau sveiką protą. Paneigiau visas mūsų silpno fizinio kūno kliūtis. Per pora dienų bandžiau apglėbti visą Florenciją. Išskėsti rankas ir glėbyje sutalpinti visas galeras su visais mikelandželais, botičeliais, bruneleskiais ir donatelais; spausti visa tai taip stipriai, jog Persėjo medūzos galva spraustųsi pro pirštus bandydama išsprūsti lauk. Apdūjau. Ne nuo vyno. Ne. Vynas, beje, vienintelis dalykas, kuris mus dar laikė prie žemės ir padėjo tam meniniam apdūjimui šiek tiek prasisklaidyti. Nes gerdamos vyną mes negalėjom niekur eiti ir nieko pamatyti, turėjom sustoti ir priverstinai sugerti į save viską. ką matėm ir kuo gerėjomės. Vienas gražiausių prisiminimų iš Florencijos yra iš Piazalle Michelangelo, kuomet ištiesėme kojas ant laiptų, atsidarėmė gerą butelį Chianti, ausis užpildė tas malonus garsas raudonąjam vynui liejantis į taures (na tai kas, kad ten buvo plastikiniai puodeliai), o tu sėdi aukšai, besileidžiant saulei... virš pačios Florencijos. Ir trumpam įtiki, kad pagaliau tau ją visą, nors ir trumpai akimirkai pavyko sutalpinti glėbin.

Florenccijos panorama nuo Piazalle Michelangelo 

Deja, į glėbį per keletą dienų sutalpinti gali nedaug. Nors po Florencijos važiuojant į Livorną svaigstanti galva ir prie traukinio sėdinių lipdantis nuovargis išdavė, jog eilinį kartą persistengiau. Ir kada aš pagaliau nustosiu neigti laiko ir fizinių reiškinių svarbą ir reikšmę? Ir apskritai, jų egzistavimą?! Lyg debesėlis-balionėlis sklando Justė nepriklausomai nuo fizikos dėsnių... Į realybę sugrąžino eilės. Taip. Taip. Eilės į vieną garsiausių pasaulio muziejų. Uffizi Gallery. Ir dar Naujųjų metų išvakarėse. Va, kokie šiais laikais išsilavinę turistai. Meno žinovai ir mylėtojai. Ar gi negražu? Man gražu. Geriau nei Tenerifėje prie baro palinkus. Nesvarbu, jog jiems koks Karavadžas reiškia tiek pat kiek man koks Vokietijos Technologijos muziejus (suprask, nereiškia nieko, bet gal nueičiau, nes ale kažkoks labai svarbus ir reikšmingas).

Įspūdinga freska Brunelesko kupole

Nors kalbu su ironija, bet tokie must-see destination tokiais tampa nebereikalo. Tai istorinę, pasaulinę, meninę vertę turintys objektai, kuriuos, normalu, daugumai keliaujančių knieti pamatyti. O kiekvienas stovėdamas priešais Botičelį pasiims sau/į save tiek, kiek jis pajėgus ir kiek jam reikės. Kai kas prisipildys laimės vien nuo to pačio fakto, jog JIS pamatė „Veneros gimimą“: taip taip, tą patį žymųjį Botičelio paveikslą; kai kas džiūgaus, nes užsidės dar vieną „varnelę“ prie išsikeltų prieš kelionę tikslų: taip, aha, „Veneros gimimas“ pamatytas, next, toliau... Mikelandželas!; dar kiti pliauškins telefonais, planšetėmis, fotoapartais, savo ryškiomis blykstėmis bandydami sučiupti žymiausius renesanso meistrų darbus ir tai bus jų didysis kelionių siekinys, o džiūgesys ateis vėliau, ne iš karto, tuomet, kuomet sedėdami prie puodelio kavos namuose draugams rodys Venerą mirguliuojančiame savo kompiuterio ekrane. Visi keliaujame skirtingų tikslų vedini... vieni keliauja, kiti turistauja, dar kiti klaidžioja. Bet visų siekinys tas pats: pasprukti nuo rutinos, pakilti virš savosios kasdienybės ir suteikti jai aukštesnę reikšmę. Kai kurie turi pakankamai „svorio“ savy tai padaryti savo vidinių jėgų pastangomis savo įprastoje aplinkoje, kitiems to „svorio“ nepakanka, tad norint pakilti virš rutinos jiems fiziškai reikia kurį laiką „pakyboti“ virš kitos kasdienybės, pasivaikščioti tarp kitų gatvių, pakvėpuoti kitokiu oru, paklausyti kitokių garsų. Gal ir ne visiems tas Botičelis turi  tą pačią emocinę, meninę vertę, bet jo kaip Botičelio fenomenas žmones iškelia aukštai virš to, kas jiem yprasta. Virš jų rutinos.

Prie Ponte Vecchio. Kelio ženklas - menininko iš Berlyno darbas 

Globaliame pasaulyje keliavimo pobūdis pasikeitė. Dramatically, dramatiškai, kaip anglai pasakytų, apibūdindami savo tendencijų kreives. Mes praradome gebėjimą keliauti, bet ištobulinome įgūdžius keliones kolekcionuoti. Bandome aplankyti, pabūvoti, pamatyti kiek įmanoma daugiau ir per kuo trumpesnę laiko atkarpą. Kodėl? Apmokamų atostogų gauname vos vieną mėnesį, į jį turi įtilpti ne vien keliavimas, bet ir visokiausios ligoninės, giminių lankymai ir visi kiti nenumatyti  (katė susirgo!) gyvenimo atvejai. Viską apskaičiavus pažintinei ar poilsinei kelionei telieka nepilnos dvi savaitės. O pasaulis didelis. Platus. Medijų pagalba išsiplėtęs net labiau (nors dauguma gali apsigauti, jog yra atvirkščiai). O čia dar visokie facebookai su draugų, giminių nuolat kraunamomis nuotraukomis iš egzotiškų Tailando paplūdimių ar safari kelionių Saudo Arabijoje! Tai sukuria įspūdį, jog visi aplink tave keliauja, o tu vienas ir nuskriaustas kapitalizmo nualintas vergas tupi savo gūdžiame ofise. Dėl to ir tau pagaliau išrtūkus į platųjį pasaulį reikia visur pabūvoti ir būtinai leisti pasauliui žinoti, jog tu irgi keliauji, jog tu irgi tas, kuriam pasaulis rankų pirštais paliečiamas ir kuris nėra tas, kuris turi dirbti juodai visus metus, jog galėtų pasidžiaugti poros savaičių atostogomis. Ir svarbiausia, jog tu irgi esi tas, svarbus, kuris daro, kuris juda, kuris vietoj nesėdi, kurio gyvenimas keičiasi. „Žiūrėkit, aš valgau pusryčius Abu Dabyje šį nuostabų ankstų rytą, saulei vos vos švelniai kutenant viršutinius mano rankų plaukelius.“ Tikroji žinutės reikšmė: „Aš gyvenu įdomiai ir mano gyvenimas kardinaliai pasikeitęs nuo mokyklos baigimo laikų.“ Savęs įprasminimas per kitą, pasak Sartre...

Eilės prie pagrindinės Florencijos katendros (Džordanos Graicevičiūtės nuotrauka)

Visos šios mintys sukosi mano galvoje stovint eilėje prie Uffizi. Stovint apsupty renesanso skulptūrų, iš vienos pusės Dantei spoksant į tas nesibaigiančias žmonių spūstis, iš kitos ramiai tekant Arno upei... „Aš gyvenu įdomiai. Nebe mokykloje. Priešais Veneros gimimą. Nors ir sunku buvo nepastebėti aršiųjų fotoaparato blykščių, karpančių sakralią muziejaus erdvę ir agresyviai į save siurbiančius renesanso genijų darbus, darbų didybę pajusti vis dėl to pavyko.

Nors kultūrinis katarsis, o su juo ir meninis išsekimas aplankė vėliau. Traukiniu važiuojant iš Florencijos. Kuo toliau nuo grožio, tuo „gražesnis“ jis atrodo. O tiksliau, tuo labiau to grožio trokštama. Ir dėl to šis dar labiau (į)vertinamas.

Florencijos panorama

Nauji metai komunistiniame Livorne

Po renesanso perlo - postkomunistinė realybė. Taip. Italija gali būti ir tokia. Vakarų pakrantėje įsikūręs pagrindinis Toskanos uostamiestis siaubingai nejaukus kaip ir visi kiti didieji uostamiesčiai. (Mūsų Klaipėda išimtis!) Gal ir nebūtų buvusi ji tokia žiauriai nemiela, jei joje būtume apsilankę, sakykime, po Ankonos, kito, rytuose įsikūrusio, Italijos uostamiesčio. Bet mes Livorne atsidūrėme iš karto po Florencijos. Pasirodo, ne tik Berlyne egzistuoja kontrastai, jų apstu ir Italijoje. Apie komunistinę Italijos pusę girdėjusi nebuvau. Galbūt kaltas mano neapsiskaitymas, o galbūt mano naiviai romantiškas įsivaizdavimas, jog visa Italija nuausta iš auksinių antikos gijų. Livornas pažadino. Išblaivė. Nors Stendalio ligos simptomai dar buvo aiškiai pastebimi iš mano išbalusio veido, tačiau Livornas lyg šaltas vėjo gūsis atpūtė mane atgal į realybę. Livorne meno nėra. O jei yra - jis labai gudriai užsislėpęs kažkur už macdonaldų, blokinių namų ir ryškiaspalvių vietinių damų.

Bendrakeleivės (Džordanos Graicevičiūtės nuotrauka)

Naujametinę naktį kantriai, vėliau labai nekantriai, ieškojame vietos, kur praleisti paskutines 2015-ųjų valandas. Po kankinančių poros valandų (taip. Taip ir atrodė. O jei taip atrodė, taip ir buvo) pamatėm kažkokius labai neaiškius civilizacijos pėdsakus. Ristorante! Užėjom. Mus pasitiko aštrus krevečių kvapas ir malonus barmenas (iš Sicilijos, kaip paaiškėjo vėliau). A! Pamiršau. Ir visa to kvartalo, taip baisiai primenančio Fabijoniškių rajoną, chebra. Nepastebėtomis išlikti nepavyko. Juk toks įvykis. Žiema. Livornas. Turistų nėra. O čia pas juos apsilankė turisto lituano! Kad buvo smagu, tai tikrai. Ir, kad egzotiška. Taip. Tikrai taip. Kas žino, tokios progos pabūvoti kitos kultūros bendruomenės dalimi gali ir nepasitaikyti. O kiekvieną egzotišką patirtį, mes, keliautojai, vertiname. Kolekcionuojame. Į kolekciją „įsidėsiu“ ir komunistinį barą, į kurį užsukome po vidurnakčio eidamos namo. Šalia Če Gevaros ryžtingų akių kelionių albume įsiklijuosiu ir barmeno, aptarnaujančio mano bendrakeleivę, žodžius jai užsisaskius limoncello: „How much?“ – „It‘s for free. Tegyvuoja komunizmas!“ Nauji metai. Sena istorija.

Gamtos dėsniai versus etika

Kad ir kokia egzotika Livornas būtų bebuvusi, tačiau esant Toskanoje komunizmo norėjosi išvengti. Ši kelionė buvo skirta menui ir kultūrai. Išsiruošėme išvykai į Pizą. Valio! Grįžome į Italiją. Na tą, mūsų romantiškai apdainuotąją. Siauros vingiuotos gatvelės, jaukios lauko kavinukės, balkonai prikrauti vazonų, gražūs, stilingi žmonės. Patraukėmė link bokšto. Pizos pažibos ir tuo pačiu josios didžiosios gėdos. Italijos simbolio.

"Girtasis bokštas" (Džordanos Graicevičiūtės nuotrauka)

Štai ir jis! Pakrypęs. Nors ir ne taip, kaip buvau mačiusi knygose. Vis tie fotografijos stebuklai, „pakoreguojantys“ visa - tautai įsiteikti! Ir ne toks didelis tas bokštas man pasirodė. Bet, kad gražus, taip. Nors ir nesupratau, ar man jis gražus, nes tiek kartų visokiose reklamose matytas ir gyliai įsirėžęs emocinėn smegenų žievėn, ar tikrai, nuoširdžiai gražus? Turiu omeny, ar jis sulauktų tiekos fotografijos blyksčių, jei tai būtų (tik) romaninio stiliaus architektūros statinys? Pasitaisau, architektūriškai taisyklingai „suręstas“ bokštas? Tiesus bokštas. Nesulauktų. Žmones visuomet traukia iškrypimai, nukrypimai nuo normų. Paradoksas. Žmonės myli tai, kas gražu, bet tuo pačiu negali atsispirti įvairiausiems iškrypimams. Žmogų traukia tai, kas yra virš jo „normalaus“ suvokimo ribos. Ar tai būtų tobulasis Mikelandželo Davidas, ar tai būtų priešingas tobulybei žmogus dramblio galva (atsiment Linčo „Žmogus - dramblys“ (ang. „The Elephant Man“?) Į abu knieti pažiūrėti, nuo abiejų negalima atitraukti akių, abu veikia mus emociškai, abu musų viduje keičia supratimą į grožį. Tik skirtingai. Kažkas labai gąsdinančio yra šiame žmoguje glūdinčiame ambivalentiškume...

Camposanto Monumentale

Didesnį įspūdį nei “girtasis bokštas“ man paliko Pizos mauzoliejus, Camposanto Monumentale. Šis įspūdingas kapinynas sužavėjo aukštais romaninio stiliaus langais, sienomis nusidriekusiais apsilaupusiais nuo istorijos verpetų piešiniais... Erdvės intymią atmosferą kuriantys nuo stogo šliuožantys ir į žemę elegantiškai krentantys lietaus lašai. Gamta. Gražu. Estetiška. Organiška. Organiškai nulinko ir bokštas. Nekaltas juk Diotisalvis (spėjama, jog jis buvo pagrindis Pizos bokšto architektas), jog bokštas pradėjo svirti dar jį bestatant. Kalta dirva, ant kurios bokštas pastatytas. Gamta veikia pagal savo dėsnius. Žmogus-dramblys irgi tebuvo vienas iš gamtos dėsnių padarinių. Dėl to žmonės ir šlykštisi į jį žiūrėdami. Jų rega sugadinta etiškosios kultūros. Tik vaikas gali su žmogumi-drambliu bendrauti kaip lygus su lygiu, nes vaikas dar „nesugadintas“ kultūros, jis vis dar yra organiška gamtos dalis. Manau, jog niekas negalėtų pasakyti: „Man gražu, jog tas bokštas taip nulinkęs.“ Dėmesio šis architektūros kūrinys tiek sulaukė, nes jis yra freak (angl. iškrypėlis) toje architektūros harmonijoje. Gamots "pokštas" vertinamas etiškai.

Camposanto Monumentale

Pakeliui namo

Išvažiavom iš Livorno net negrįžtelėjusios atgal. Išvažiavom su palengvėjimu. Ate, Livorno. Ate su visam. Pas tave daugiau tikrai negįšim! Tas miestas slėgė taip, kaip, tikriausiai, komunizmas slėgė laisvos sielos jaunuolius sovietmečiu. Prieš sėdant į traukinį, kuris turėjo mus nuvežti į Milaną, su savo bendrakeleive nusprendėm nerti į vieną mažą avantiūrą. Važiuojam į Sieną! Važiuojam! Nuvažiavom ir nepasigailėjom.

Prie Sienos, taip pat kaip prie Florencijos, prisilietėm tik pirštų galiukais. Pora valandų nepakako aplėkti visas viduramžių gatvelėmis. Nepakako laiko net aplankyti Sienos pažibos josios katedros! Bet į tas dvi valandas mes sudėjome tiek emocijų ir tiek potyrių, jog estetiškai pasisotinome tarsi būtume „valgę“ visą dieną. Buvo gera tiesiog be tikslo vaikščioti ir siurbti į save viduramžiškąją ramybę ir rimtį, o pažiūrėjus pro ant kalvos susigrūdusius namukus žvelgti į horizonte išsiliejusias Toskanos kalvas.

Sienos gatvėse ir pagrindinėje aikštėje

Ačiū. Man jau daug geriau

Campo aikštėje Sienoje (Džordanos Graicevičiūtės nuotrauka

„Ar pavyko numalšinti kultūrinį alkį?“ – tikriausiai klausiate manęs. Ir jūsų nustebimui galiu pasakyti, jog alkį apmaldyti tikrai pavyko, bet jo numalšinti tikrai ne. Šis mano nepasotinamas kultūrinis alkis yra mano nuolatinis palydovas. Savo saloje stebeilydama pro langą į siaučiančią audrą, viduje esu šildoma ryškios Toskanos saulės ir meno pilnomis josios gatvelėmis. Ir galvoju, galbūt mano likimas mane tyčia nubloškė ten, kur gamta yra viršesnė už kultūrą, tam, jog išmokčiau meno ilgėtis ir dėl to, jį dar labiau vertinčiau. Gamta mane labai gąsdina, o menas išsękina. Gamta gąsdina savo nuogybe (o tiksliau, mano atsivėrusiu nuogumu), o menas iš tavęs išsiurbia visa, ką gamta tavyje apnuogino. Abiejų ryšys akivaizdus ir nenuneigiamas. Abiems reikia vienas kito, kaip vienintelio egzistavimo pagrindo. Kaip mano egzistavimo pagrindo.

Šiuo metu vartydama kelionės nuotraukas, nostalgiškai dūsauju. Ir tyliai iš savęs kikenu. Visiems to grožio, meno reikia, bet kai kurie žmonės tai moka „vartoti“ saikingai, o kai kurie, tarp jų ir aš, neria į meno pasaulį stačia galva. Nardžiau tame grožyje iki kol sunaudojau visus savo gamtoje sukauptus „resursus“. Išnėriau apsvaigusia galva, išsękusi. Šiuo metu sėkmingai gydausi nuo Stendalio ligos ir gamtos pašonėje ruošiuosi kitai avantiūrai. Džo, prisijungsi?!

P.S. Džordana, šios nuotraukos skirtos tau.

Bruneleskio kupolas

    

Pizos bokšto laiptai