Don Kichotas Portnahaven’o pakrantėje

Visais laikais vienodai liūdna

Mažas miestelis šiaurinėje salos dalyje, atsukęs savo veidą Atlanto vandenynui. Balti namukai susispaudę vienas prie kito vorele. Laikosi drauge, lyg bandytų apsisaugoti nuo vėjo ir bangų, kurios įsišėlusios gali pasibelsti ir į gyventojų langus.

Portnahaven gališkai - Port na h-Abhainne, kas išvertus į lietuvių kalbą reikštų upės uostas. Nežinau kodėl, kadangi upės niekur nematyti. Tačiau miestelio įlanką nuo vandenyno skiria du mažyčiai žemės lopinėliai, pristabdantys pavojingus vandenyno vandenis. Galbūt stebėdami įvilnijančią vandens srovę link jų pakrantės gyventojai, atsikėlusieji čia XIXa., ir vadino upe. Upė, jungianti saugų namų uostą ir svetimą pavojingą nežinomybę. Atkarpą tarp šių dviejų pasaulių žymi švyturys. Įlankėlej plūduriuoja žavios valtelės. Tokios saugios jos atrodo čia, ir kokios mažos ir trapios jos atrodytų atvirame vadenyne. Kokie drąsus ir dideli jaučiamės savuose namuose, ir kokie pasimetę ir maži tampame juos palikę.

Praeitais metais buvau parašiusi esė apie žveją ir Don Kichotą ( pasirodo marinistinė tema mane domino ir prieš atsikeliant į saląJ ). Visais laikais vienodai liūdna. Taip pavadinau savus apmąstymus apie kintančius laikus, bet nesikeičiančią žmogaus egzistenciją.

Mažoj valtelėj vidury vandenyno jau amžių amžinybę rymojo vienišas žvejys, kuomet jo ramybę sudrumstė iš kažkur atsiradęs lamančietis. Pastarasis pradėjo jo klausinėti, kaip jam nepabodo taip betiklsiai sėdėti ir laukti užkimbančios žuvies, į krantą jam laikas traukti, kur gyvenimas verda, kur tiek kalnų dar nenuversta. O žvejys jam teatsakė, jog nėra tikslo grįžti, ten nėra nieko, tik savęs apgaudinėjimas: Aš pripažįstu savo vienatvę ir gyvenimo beprasmybę, o tu tik prasimanyti dulsinėjas, malūnus ir priešus tegali. Gaila man tavęs. Nuoširdžiai gaila. Liūlia liūlia, vis dar miega mažas lamančietis, tarp kalnų ir klonių, tarp bedugnės krašto. Tik varpeliai dzin dzilin ir mūs didvyris – žemyn. Don Kichotui pagailo modernaus žmogaus: Aš bent įsivaizduoti galiu, o tu jau ir to nebeįstengi padaryti. Liūlia liūlia, varguolėli. Nebeliko nieko tau. Nei svajonių, nei vilčių. Plūduriuoji pats sau vienas. Pliūkšt žuvis iš ežeryno, ir pradingo amžinybėj. Dzin dzilin varpeliai tau, aklas vėl į kelią trauk. Susidūrimas tarp renesanso ir modernybės; tarp realybės ir fantazijos. Kas yra geriau? Gyventi tikrovėje, kuri tegali pasiūlyti suvokimą apie gyvenimo beprasmybę, ar gyventi fantazijų pasaulyje, kuri suteikia galimybę būti laimingu?

Žiūrėjau aš į tas valteles bei į paviršių išnyrančias ruonių galvas ir mąsčiau apie tą savo esė, kuri taip ir liko be pabaigos. Bandžiau suvokti savo vaidmenį šioje kasdienybėje. Su kuriuo personažu galėčiau tapatinti save: gyvenimo prasmę praradusiu moderniu žmogumi, ar realybės nenorinčiu pripažinti Don Kichotu?.

Šypteliu sau ir ruoniams. Aš juk kaip iš pieno plaukęs Servanteso herojus. Atsigrūdau į salą, siūbuojuosi valtelėje ir kartu su mylimu pašonėje kuriam savas pasakas. Kuomet aplink tave daugiau gamtos nei mūro nušoki kokį gerą šimtą metų atgal į praeitį. Ir gera taip, ir taip jauku, nėra perku-parduodu, nėra geriausių ir gražiausių, nėra duok dešimt litų arba papjausiu... Kiek daug laiko lieka sau pačiam ir jam. Kiek vietos atsiranda mintims ir istorijoms. Gali sėdėti ant mėnulio, įkišęs kojas į šiltą vandenį ir siurbčioti tėtės pririnktų žolelių arbatą visą naktį! Tuomet pliūkštelėti žemyn ir grįžti į pakrantę, kurioje raudonkasiai troliai kelia puotą. Šokti visą naktį aplink laužą ir paryčiais kaip raganai ant šluotos grįžti į šiltą meilės guolį. Pažadinti glamonėm, jose užmigti... Ech, svaigstu nuo galimybės būti lamančiečiu mūsų modernioje kasdienybėje! Girdi, svaigstu! Utopija? Tebūnie utopija, velniai ją rautų! Tik utopinėm svajom mes ir gyvi laikais, kai visiems taip velnioniškai liūdna. Būk pašlovinta Tomo Moro sala.

Jaučiuosi laiminga. Būti laiminga, suvokiant pasaulio liūdnumą. Pastarasis niekada nebuvo ir nebus išsišiepęs ir besikvatojantis žemės rutulys. Jis pasmerktas liūdnai būčiai. Dėl to reikia daug juoktis. Juoktis iš liūdnų dalykų. Kuomet juokiamės – laimim. Savo žinojimu ir sugebėjimu juoktis iš pasaulio beprasmybės mes pasmerkiam visa mirčiai. Kol mūsų silpnumo akimirką, kuomet neįbestengiame juoktis - visa prisikelia ir vėl pasidaro taip liūdna liūdna. Amžinas ratas, amžina kova. Manau, būtent suvokimas, jog neįmanoma absoliuti laimė padaro žmogų laimingu. Kuisdamasi savo jaukioje buityje aš visuomet juntu ta besivelkantį beprasmybės šėšėlį, bet tas žinojimas apie jo egzistavimą verčia mane jaustis laimingiausia moterimi pasaulyje. Ypatingai kuomet ruošiant vakarienę prieina mylimas, paduoda taurę vyno ir švelniai paglosto tau nugarą. Tuomet jautiesi toks trapus, nes žinai, jog visa tai gali taip lengvai išnykti, numirti tam, jog atgimtų. Kita forma, kitu pavidalu, kitoje erdvėje. Dėl to reikia būti don kichotais. Žaisti ir juoktis. Tik taip mes tampam vienos dienos karaliais, o pasaulis mums po kojoms.

Palydim saulę naktinio pogulio ant Portahaven kranto. Paliekam susiglaudusius namukus, plūduriuojančias valteles ir keistuolius ruonius. Atrodytų, tokia atvirukiška idilė, tačiau ją sudrumsčia labai realiai ir garsiai kvatojantys keli pijokėliai iš gretimo baro. Net krupteliu, kaip pjaunasi gamtos ramybė su tais nelaimingais, bet besijuokiančiais. Tačiau rytoj jie vėl verks, atsisės ant kranto, tyliai žvelgdami į vandenį mąstys kaip liūdna ir galiausiai patrauks į barą, kur pavirs karaliais ar don kichotais ir galės vėl tapti laimingais.

Paliekam Portahaven užnugary ir traukiam per papilkšvėjusias kalvas link savų malūnų...

Sekmadienis.

Reikia gryno, šviečio oro. Reikia, jog vėjas išpustytų mintis į visas pasaulio puses. Įsimaunu kaliošus, pasiimu šunį, įsimetu į kuprinę Toslstojų ir išeinu.

Akmenuota pakrante kartu su Lin iriamės link užuovėjos. Yra ten toks žavus suoliukus, pastatytas vien tik iš akmenukų ir vienos lentos. Vyriškis, kuris ateina į šią vietą (ji vadinama Battery) kiekvieną dieną, kantriai dėliojo akmenukus vieną ant kito, pilstė tarp jų smėlį ir galiausiai uždėjo lentą, kurią rado pakrantėj, bangų atneštą, matyt, kaip padėką už atsidavimą. Vėliau ją suniokojo vandalai. O ką čia jaunimui veikti? Nerymos gi prie vandenyno visą dieną grožėdamiesi šio magija ir bandydami suvokti savąją gyvenimo prasmę. Veiksmo reikia! Gaila suoliuko; gaila ir vyriškio. Bet po savaitės jis atstatė pastarąjį! Tuomet aš jį išvydau pirmą kartą. Įsitaisiau tame krėsle patogiai ir džiaugiausi. Jūra, suoliuku. Ir mąsčiau, jog kiekvienam skirti savi darbai. Vieniems statyti ir atstatyti; kitiems griauti; tretiems grožėtis.

Tolstojaus paskaičiau tik keletą puslapių. Kur tu ten susikaupsi karo ir taikos reikalams, kuomet iš visų pusių paukščiai plyšauja gyvenimą. Lin bandė sugauti keletą, bet vėlgi: vieniems skristi, kitiems beviltiškai vytis. O man ir vėl tik grožėtis.

Pakeliui namo išgirdau lūpinės armonikėlės garsus. Mm.... suklusau visa. O ten, prie pat mano namų, mažą mergaitė sėdi ant mašinos priekio, iš šono stovint keistai išsišiepusiam dėdulei, ir groja sau laiminga. Kadras iš filmo. Atidariau namų duris, palikau šunį, pagirebiau pora svarų grybams, išėjau į gatvę, o filmo scena jau buvo pasibaigus. Dingo. Nė mažiausio pėdsako, jog jų čia būta. Sustojau ir bandžiau susivokti, ar sapnuoju, ar pradėjau matyti nebūtus dalykus.

Grįžus namo uždėjau country plokštelę groti ir palaimingai atsiguliau į patalus. Sekmadienis. Svarsčiau apie mergaitę su lūpine armonikėle, apie obuolių medžius ir meilę, apie nuosavą planetą ir ilgesio akivarus.

http://www.youtube.com/watch?v=C8hVnKrLuyw (Little Green Apples)

Nupirkau jam dovanų obuolių medį, nes myliu jį; nes obuoliai įkūnija aistrą, meilę ir nuodėmę. Turėjo atsiųsti tą vienišą obelaitę liepos pabaigoje, bet ne sezonas, tai lauksim lapkričio. Pasodinsim savo sodelį. Augs tokia visa graži, linguojama vėjo ir po kelerių metų apdovanos mus meilės vaisiais, kaip padėką už mūsų nuoširdų buvimą kartu.

http://www.youtube.com/watch?v=lMtL_kqUxN4 (Wings of a Dove)

Nuskridau šimtas mylių kol galvoje siautėjo laimingos mintys. Į Nekadėjos žemę... į Neverland.

http://www.youtube.com/watch?v=E-z7M3FZv4E (Ride on)

Užsiropščiu ant savos planetos, panardinu žvėjykotį į vandenį. Regiu ten ir tavąsias kasas, Simona, girdžiu ir tą mielą ausiai tykų siurbčiojimą. Žvelgiu į švyturį, į savus namus. Ačiū už akivarą.

SALA

Šioje saloje aplink mane tiek daug simbolių. Tiek daug turiu išgirsti šioje tylioje tik vandenyno mūšos glamonėjamoj žemėj. Kaip apsinuoginusi atsistoju ne tik prieš savo vyrą, bet ir prieš save. Tyla baugina.

Įstringu tarp bačkų ir rėčių, atsidaužiu į žvejo pamestą dėžę , parklumpu įsinarpliojus tarp senų susiraizgiusių virvagalių ir suplėšytų tinklų. Ot šūdas! Guliu, nejudu. Su susidomėjimu tyrinėju visą šią žvejų amuniciją. Nauja man viskas. Aš gi mergužėlė iš miškų, ne iš pajūrio. Mama, tiesa, iš Žemaitijos, beveik 100km nuo jūros, taigi šiek tiek jūros vėjo pamyluota. Beje, ir pirmuosius savo studijų metus praleidau prie jūros, Klaipėdoje. Atsimenu kaip jaukinausi bangas ir neaprėpiamą tolį į nieką. Iš barako nupėdindavau pora metrų iki stotelės, įsėsdavau į ketvirtą, pavažiuodavau vos dešimtį minučių ir jau būdavau ten. Prie jūros. Negalėdavau atsidžiaugti, jog gyvenu taip arti jos. Čia gi... Jūra. Mama, mama, kada važiuosim prie jūros?! Mėgdavau važinėti ten viena. Paeidavau kur tolyn nuo žmonių, jog galėčiau sau ramiai pasibūti. Sau, jūrai, abiem kartu. Žvelgdavau į tą kažką taip intesnyviai, lyg laukdama nusiraminimo, paguodos, globos, užuojautos... Laukdama atsakymų ir, matyt, vilties. Kiek tokių nelaimingų sielų rymota prie kranto, kiek tokių aimanų bangos nuskandino dugnan ir kone šaipydamosios privesdavo mus vis prie to pačio. Neapčiuopiamo ir neparėpiamo tolio. Prie Niekio. Prie amžinybės.

Kuomet po metų palikau Klaipėdą, žinojau jog šis trumpas susibičiuliavimas su jūra buvo reikšmingas. Kas būtų galėjęs pagalvoti, jog tai buvo įvadas į mano esamą gyvenimą.

Škotija. Vakarinė pakrantė. Isle of Islay. Maža sala Atlanto vandenyne. Likimui paruošus man staigmeną – mielo balto veido jaunikaitį, laukusį savo mergelės ant kranto – savąjį gyvenimą nuo šiol kuriu čia. Keistas jausmas. Keistas ir svaiginantis. Suvokimas, jog stovi ant mažo žemės lopinėlio plūduriuojančio vandeny, jog esi jo apsuptas iš visų pusių, jog kur beeitum ar kur bežvelgtum atsidursi ten pat. Prie to tolimo neaprėpiamo horizonto. Aš absoliučiai apsvaigusi nuo šio suvokimo! Keista, nors fiziškai esi lyg spąstuose, bet dūšioj, priešingai, tokia laisve trimituoja. Galbūt todėl, jog žvelgiant į tolį nematyti kitų žemių, tik didžiulė nežinia, kuri palieka visa tavo vaizduotei. Galbūt todėl, jog sienų nebuvimas leidžia tau būti nepriklausomai ir laisvai. Vanduo juk žodžiais sunkiai nusakoma materija. Kas tai? Bekvapis, bespalvis skystis? Jo negali apčiuopti, jo negali užuosti... Vanduo išlaisvina, nes jis nereikaulauja griežto apibrėžimo. Apibrėžimai įkalina žmogų. Tas nuolatinis rekalavimas iš mūsų apibrėžti, sudėti savo jausenas, mintis, svajones į žodžius. Išplėšti neaprėpiamą iš visumos ir įkalinti žodžiuose. Žodžiai sunaikina pirminę visa ko reikšmę ir išspjauna į paviršių tik mažą niekingą kruopelytę to, kas norėta pasakyti. O vanduo leidžia mintims laisvai banguoti į toly, susilieti su neapčiuopiama materija ir paskęsti visumoj.

Sala, atitolusi nuo žemyno, atitolusi ir nuo civilizacijos. Toks tik lėtas žengimas link jos, pribstabdomas smarkių vandenyno vėjų. Čia karaliauja gamta. Prie plento prisišliejusios šildosi avys, ant uolų besiilsintys ruoniai, įlankos pakrantę apsėdę įvairiausio didžio, spalvos paukščių pulkai. Salos gyventojai taip pat čia ypatingi, skitingi nuo žemyne užaugusių. Veidai jų kiek atšiaurūs, stipraus vandenyno vėjo nupūstyti; natūra kiek naivoka, bet nuoširdi ir atvira. Dauguma čia senolių, paslaptingai besišnekučiuojančių tarpusavy galų kalba; daugybe čia ir stiklelį pakilnotį mėgstančių. Audrų vėtomą pavakarę susirenka į vietinę užeigą dūšią nuraminti. Drum of whisky, please! Velnio gėrimas, taip garbinamas ir tuo pačiu keikiamas. Nė vieno užsieniečio ar žemyno gyventojo viskis nepaveiks taip, kaip jis veikia vietinius. Galbūt, salos gyventojai prižiūrintys aštuonias viskio daryklas savo saloje sudarė sandėrį su velniu, jog mainais už sėkmingą viskio verslą, jie nuskandins savo sielas taurelės dugne. Velnias juos žino, bet vietiniams viskis – itin pavojingas gėrimas. Aš gi pati juo nepiknaudžiauju, bet pagurkšnoti kartu su Juo lietingais vakarais jaukiais įsikuitus palėpėj mėgstu. Sėdim tuomet abu, ant stogo lietui šokant savo pasiutusį kadrilį, ir leidžiam vienas kitam tiesiog būti ir tirpti iš palaimos kaip gera!. Gera, jog ne vienas svaigsti nuo taurelės viskio; gera, jog geri ne iš liūdesio; gera, jog nieko dugne nereikia skandinti...

Pavyksta išsinarplioti iš žvejo tinklų. Pakeliu akis. Švyturys. Toks sunkiai įžvelgiamas, kone apsikabinęs su dangaus žydryne. Toks visas aukštas, lieknas... žavingas! Stebeiliju į jį kokią gerą pusę valandos, o akių atplėšti neina. Koks paprastas apskritas pastatėlis, o kokią misiją atlieka. Kokia simbolika!!! Kiek pasiklydusių, beieškančių ir atrandančių. Pakeliu akis ir matau Jį. Tokį visą aukštą, liekną... žavingą! Pakylu. Einu link jo/Jo. Įeinu į vidų. Išsiverdam arbatos, apsiklojam šiltą pledą, paspaudžiam play: Pink Floyd‘ų Us and Them. Pradeda lyti. Klausom bangų, besiplakančių į uolas; klausom Us ir, klausom Them. Mes saugūs. Mes namuose.