Krokuva

Pagaliau atėjo laikas Krokuvai. Ilgai man jau knietėjo ją aplankyti, bet viršų vis paimdavo tolimesni ir egzotiškesni Europos miestai: Amsterdamas, Barselona, Granada... Lenkija man visuomet būdavo viena iš tų šalių kuri yra arti Lietuvos, dėl to nelabai įdomi; Lenkija yra Lenkija ir tikrai ne užsienis. Lenkija – šalis, kurią visuomet pravažiuoji, važiuodamas keiksnoji šiosios kelius, o atvažiavęs žegnojiesi, jog kelionės tikslą pasiekei sveikas ir gyvas. Lenkijos istorija, kultūra, tradicijos, juk tokios panašios į lietuviškąsias, jog į Lenkiją atostogauti kažkaip man niekada nesinorėjo! Atostogų tikslas juk yra pamatyti kažką naujo, neįprasto ir tuo naujumu praplėsti savo patirčių akiratį tam, jog tavo kasdienybė įgytų naujų atspalvių. Prisipažinsiu, apie Lenkiją kaip paskutinę savo atostogų stotelę galvojau tikrai labai ilgai,  bet tikriausiai kai kurioms vietoms, kaip ir kai kurioms knygoms ar filmams, tiesiog reikia išlaukti tinkamo meto. Krokuvai laikas pribrendo man išvažiavus iš Lietuvos. Galbūt dėl to, jog būnant vakarietiškoje kultūroje Rytai neišvengiamai pavirsta egzotika, kuri kadais buvo dalimi manęs, o dabar pamažu it smėlis byra pro pirštus nepaisant to, kaip smarkiai juos bebandyčiau gniaužti. Nuvažiuoti į Krokuvą man reiškė ne tik priartėti prie Milošo, o per jį ir prie jo/mano studentiškojo, mylimojo Vilniaus, bet ir sugriauti gyliai manin įsispaudusį gana negatyvų įvaizdį apie Lenkiją ir jos žmones.

                       Savi ir svetimi

Mickevičiaus paminklas pagrindinėje Krokuvos aikštėje

Į Krokuvą atvykom kovo 8-ąją. Nors Lietuvoje ši diena minima, bet gėlių pardavimais Krokuva (manau, ir visa likusi Lenkija) pralenkia Lietuvą visa galva! Ne, visa dešimčia galvų! Krokuvos gatvelės plukdė moteriškaites nešinas raudonų, geltonų, baltų, violetinių tulpių; o ryškiai šviečiant saulei, galėjai uoste užuosti artėjantį pavasarį. Krokuvoje jis, be jokios abejonės, kvepia tulpėmis! Per visą šią tulpių polifoniją nusiyrusios į pagrindinę Krokuvos aikštę – pasilabinome su ponaičiu Adomu Mickevičiumi. Krokuvos ir visos Lenkijos pasididžiavimu, tautos poetas, šiosios auksabalsis giesmininkas. Aplink jo statulą pritūpę ilsisi ne tik balandžiai, bet ir daugybę jaunimo; fotoaparato blykstės žybčioja iš visų pusių! Mickevičius, pasirodo, populiarus ne tik tarp lenkų, lietuvių ir baltarusių, bet ir tarp kinų ir ypač ispanų! Nusifotografavome prie Mickevičiaus ir mes, juk jis, taip pat kaip ir Milošas buvo ir mūsų poetas. Nors vartant knygas lenkiškuose knygynuose apie šių poetų, ypač Milošo, ryšius su Lietuva, nerasi nė su žiburiu. Net gi tokioje autobiografinėje Milošo knygoje kaip „Isos slėnis“, kurioje jis aprašo savo vaikystę Lietuvoje, įžangoje nėra užsiminta absoliučiai nieko apie romano veiksmo vietą - Lietuvą. Labai keista... nesidomėjau, bet tikriausiai reikėtų, kaip Lenkijos mokyklose mokiniams aiškinami Mickevičiaus ar Milošo ryšiai su Lietuva. Kaip ten bebūtų, kas žino, o kas nė nenutuokia, bet many kilo šioks toks pasididžiavimas, jog tokio didžio žmogaus, poeto kaip Milošas pamatinės gyvenimiškos ir žmogiškosios vertybės buvo suformuotos Lietuvoje, prie Isos slėnio.

Vienas iš Krokuvos gatvės muzikantų

Atsiprašau, už šį filologinį nukrypimą, bet kalbant apie Krokuvą, tikriausiai neįmanoma trumpai nepakalbėti ir apie literatūrą. Krokuvoje, taip pat kaip ir mūsų Vilniuje, poetinio įkvėpimo ieškojo ir jį rado ne vienas menininkas. Šis miestas UNESCO įvardytas literatūros miestu. Deja, mano, kaip diplomuotos filologės gėdai, lenkų literatūra visuomet praslysdavo pro akis ir nukrypdavo į man anksčiau tokia egzotika kvepėjusius Vakarus ir jų rašytojus. Nors Vakarų menininkai vis dar vilioja savo man svetimu pasaulio matymu, bet į šias, neištirtų vandenų gretas stojasi ir dauguma Rytų poetų. Dėl to kalta mano (ne)palanki tarpinė emigranto pozicija – tarp dviejų krantų, kuri man neleidžia pilnai priklausyti nei vienai, nei kitai pusei. Dėl to tokie poetai kaip Milošas anksčiau man buvę savi, dabar yra ne tik savi, bet tuo pačiu labai toli, dėl to svetimi. Bandymas juos suprasti yra tas nuolatinis beviltiškas bandymas sugrįžti ten, kur priklausau. Ar priklausiau? Ar išvykus į kitą kultūrą, kiekvieną dieną besimaudant jos rutiniškuose pursluose ir savo visomis poromis begeriant jos garsus, kvapus, žodžius įmanoma savy išlaikyti tą grynuolį, nuo kurio prasidėjai?.. Ne... Kultūra lyg kokia glitni prielipa limpa sluoksnis po sluoksnio ant tavo paviršiaus, užlipina akis, kuriomis žiūrėjai/matei pasaulį; užlipina nosies šnerves, kuriomis įkvėpdavai tave supančią aplinką; užlipina rankų pirščiukus, kuriais lytėjai tave supančius daiktus. Nauja kultūra tau suteikia naują regėjimą, uoslę, lytėjimą... o po šiosios sluoksniu slypi pasimetęs tu ir nesupranti kaip apjungti sena ir nauja, neišduodant seno, bet ir neatmetant naujo.

Jaukios Krokuvos kavinukės

                  Krokuvos žydų bendruomenė 

Vieta, kurioje buvo filmuojamas"Šindlerio sąrašas"

Šį tikslą, manau, labai sėkmingai pavyko įgyvendinti žydų tautai, kuriuos drįstu pavadinti gajausiais mūsų planetos emigrantais. Vieni emigravo savanoriškai, sekdami savo mokytojo pėdomis, kiti emigruoti buvo priversti. Bet kas mane domina labiausiai – šios tautos sugebėjimas prigyti prie kitos kultūros, įleisti savo šaknis ant svetimos žemės, mintimis išliekant ištikimiems savo žydiškajai kultūrai. Žydai man yra simbolis šiuolaikinės visuomenės: emigruojančios, judančios, keliaujančios; kosmopolitiškos visuomenės, sugebančios priklausyti daugybei pasaulių/kultūrų tuo pačiu metu.

Lenkija tapo šalimi, kurioje įsikūrė didžiausia žydų bendruomenė pasaulyje, čia jie atvyko net XIII amžiuje. Vien Krokuvoje, prieš vokiečių invaziją, gyveno apie 80,000 žydų! Po Antro pasaulio karo ir Sovietų okupacijos Krokuvoje beliko tik apie 200 žydų. Žydai paliko nemažą savo pėdsaką dabartinėje Krokuvoje. Pirmąją mūsų viešnagės dieną mes traukiame į senąjį žydų kvartalą - Kazimierz. Iš pirmo žvilgsnio niekas neišduoda, jog šis kvartalas kadais priklausė žydams. Tačiau skirtumas tarp centrinės Krokuvos dalies ir šiosios akivaizdus. Nublizgintą centrą pakeičia senesni namai, graffiti išpaišytos gatvių sienos, jaukios daugybės kavinukių ir barų šviesos, įvairesnė liaudis ir mažesnis kiekis apgirtusių britų ar amerikiečių, ko centrinėje dalyje  gausu. Tik vėliau, įlindus į mažesnes gatveles pastebime užsislėpusias sinagogas, kurių šiame kvartale yra net septynios! Šis unikalus sinagogų kompleksas įrašytas net į UNESCO saugomų paminklų sąrašą. Supykusios, jog už įėjimą į sinagogas reikia mokėti, nė į vieną taip ir nenuėjom.

Namas, kuriame nuo 1633 iki 1941 gyveno Rosakų šeima

Slankiojant Kazimierz gatvelėmis pastebim ir keletą apleistų namų su įrašais apie čia gyvenusias žydų šeimas ir restoranų sienas nudabintas žydiškais simboliais, o užėjus į vieną iš knygynų mus pasitinka skambi žydiška muzika ir tragiškomis žydų gyvenimo istorijomis nukrautos lentynos. Įsmunkame į vieną jaukią kavinukę, kur akys susiduria su begale žydų, vėpsančiais į mus nuo iš sienos kabančių portretų. Gurkšnojame alų prie jaukaus mažo staliuko, papuošto baltomis nertomis servetėlėmis, senoviška, bet mamos komodose dar dažnai aptinkama cukrine, į vazelę įmerktu raudonu gvazdiku (die, kaip man tie gvazdikai primena mano vaikystę ir rugsėjo 1-ąją!) visiems tiems žydiškiems vyrams, moterims, vaikams bežiūrint į mus jaukioje rausvoje prieblandoje neapleidžia nuojauta, jog turėtų būti labai nejauku, bet kažkodėl yra visai atvirkščiai. Kavinukėje jaukus šurmulys: šeimos atsipalaiduoja po dienos darbų, draugai susitikę aptarinėja prabėgusios savaitės naujienas, vaikai bėgiojantys aplink stalus. Ši kone idiliška atmosfera mane nukelia atgal į Vilnių, tiksliau, į Užupio kavinę, kurioje prieš jau beveik dešimt metų mane buvo užklupusi lygiai tokia pati nuotaika. Vos juntamas apsvaigimas, ne nuo alkoholio - nuo širdies lengvumo; kuomet laimė beveik išsipildžiusi, dėl to pati pilniausia, mat jai išsipildžius apima godumas norėti jos dar truputėlį daugiau. Grįžus atgal į Krokuvą gėriuosi, kaip lenkai ir Lenkijos žydai darniai sutaria po vienu stogu; taip pat kaip Vilniuje anksčiau drauge sugyvendavo tokia daugybė skirtingų tautybių žmonės! Gaila, kad garsėjęs savo tolerancija miestas per visus baisiuosius karus šio statuso pamažu neteko...

Mūsų jaukioji žydiškoji kavinukė

    Istorijos šmėkla Aušvico koncentracijos

                    stovykloje...

Norėdamos priartėti šiek tiek labiau prie tragiškos žydų tautos istorijos apsilankėme ir Aušvico (lenk. Oswiecim) koncentracijos stovykloje. Čia leisiu kalbėti nuotraukoms, nes nelabai ką naujo aš jums pasakysiu ko ir patys nežinot apie šį tamsų žydų tautai laikotarpį. Tik pora pastebėjimų.... vaikščiojant per barakus, kurie šiuo metu paversti muziejais, skaitant informacines iškabas apie įvairiausius žydų kankinimo ir žudymo būdus liūdna nuotaika apima visai ne dėl to; ji apima tuomet, kuomet pamatau išsišiepusius ispanus bepozuojančius prie Aušvico vartų ar už Aušvico sienų nusidriekusius jaunuolius godžiai kertančius mėsainius ir siurbiančius coca-cola‘as, įsigytus šalia esančiame greito maisto kioskelyje. Liūdna ne dėl to, jog man norisi, jog visi sėdėtų ir gailiai apraudotų praeitį, ne! Liūdna, nes man nepavyksta taip lengvai kaip daugumai jaunimo žiūrėti į praeitį kaip kažką labai tolimo; man ji, ypač Aušvico stovykloje, pasirodė labai gyva, lyg ant to nušepusio suolelio matyčiau leisgyvį žydą pasakojantį apie savo nenusisekusią dalią. Kaltas tikriausiai mano prakeiktas jautrumas, neleidžiantis čiaumoti mėsainio prie paminklo su išgraviruotais mirusių žydų vardais... Iš kitos pusės, ar jie/mes kalti? Istorija juk tokia ir yra. Negailestinga. Su savimi užmarštin pasiimanti pačius skaudžiausius žmonių išgyvenimus. Man buvo taip liūdna suvokiant, jog mūsų dabartiniai rūpesčiai ir vargai yra tokie bereikšmiai, tokie bejėgiai prieš žiaurią laiko ir istorijos mašiną.  Paminklais bandome ją, istoriją, apgauti, ją įamžinti, bet joks akmuo, deja,  nesugebės perteikti milijono aimanų. Akmuo gali kažką labai labai tyliai sušnabždėti tik patiems jautriausiesiems, bet ir tai bus tik lyg koks šalto vėjo pūstelėjimas palei ausį, niekuomet nepersmelkiantis visos mūsų esybės.

                  ...ir druskų kasykloje

Netoli Krokuvos yra įsikūrę ir Vielickos (lenk. Wieliczka) druskų kasyklos. Šios kasyklos buvo atrastos XIII amžiuje ir veikė iki pat 2007. Šiuo metu jos pavirtusios tik dar viena turistų lankymo vieta. Vaikščiojant druskų takais, laižant druskų sienas, vėpsant į nuostabiąsias iš druskų išskaptuotas skulptūras ar į druskų telkinius beskambant Šopeno muzikai, stebint instaliacijas vaizduojančioje druskų kasyklų atsiradimo istoriją, žvelgiant į iš druskų pagamintus lempos gauptus ar vaikštant įspūdingoje iš druskų išskaptuotoje bažnyčioje manęs vis nepalieka ta paklaikėlės istorijos  šmėkla... nebegyva, netikra, mirę... tas pats bergždžias bandymas įamžinti istoriją. Vaikštom, fotografuojam, žavimės, bet viskas mirę mirę mirę... visa iš užmaršties bandoma prikelti pasitelkus turizmą... O buvo taip... Bergždžiai... Istorija man niekuomet nebuvo tokia tolima kaip šiuo mano vizitu Krokuvoje. Kitos išvykos metu tikriausiai eisiu tik į gyvos istorijos monumentus – į gatves pilnas lekiančių ir užsiėmusių žmonių; šie bus šventai įsitikinę, jog tas lėkimas jiems yra mirtinai reikalingas, o iš tikrųjų nieko vertas, nes tuoj bus pasiglemžtas tvirtų istorijos gniaužtų. O kol aš bumbu galit pasigrožėti istorinėmis nuotraukomis, įamžinusios druskų kasyklos istoriją ir mano asmeninį, dabar jau istorija tapusį, vizitą Vielickos druskų kasyklos.

                 Tai kas gi ta Krokuva?

Vavelio (lenk.Wawelska) pilis

Krokuva man tapo lyg vartai į visą likusią Lenkiją, jos kultūrą ir žmones. Mūsų viešnagė buvo pripildyta labai daug jazz‘o garsų, keliomis Bacho gairėmis, žydiškomis melodijomis ir lenkiško juoko; poetiniais svaičiojimais ir daugybe diskusijų apie istoriją ir tapatybę. Sukdamos ratus gražiosiomis, bažnyčiose paskendusiomis, Krokuvos gatvėmis sutikome Krokuvos sargą slibiną, muzikos poetą iš Sardinijos, ryškiais drugelio sparnais išsidabinusį keistuolį, dviračio pedalus beminantį religijos entuziastą, operas traukiančią ir nosį bešnirpščiančią moteriškę, daug apgirtusių italų ir britų, ir  jaunutį berniuką akordeonu traukiantį lenkiškas melodijas. Taip, Krokuvos gatvės margos it jų bažnyčių sienos! Jos taipogi atviros, kaip didžiuliai bažnyčios langai, visiems keistuoliams ir prašalaičiams. Grįžusios į tą pačią pirmąją savo žydišką kavinukę kelionės pabaigoje, mes kartu su mano pakeleive jaučiamės pakylėtai. Ne tik Krokuva/Lenkija įsileido keliautojas iš Lietuvos po savo pastoge, įsileidom ją ir mes, o tiksliau grąžinome ją  ten, iš kur ji niekuomet nė neturėjo išvykti „Juk mūsų šalys turėtų būti kaip sesės“ – tarstelėjo viena šauni mūsų sutikta lenkė. Taip. Turėtų.

 

Graffiti senajame žydų kvartale