Tarp dviejų krantų

                                                               Nauja pradžia

                                                                           Ruduo. Pradžia

Tai jau trečiasis bandymas rašyti savąjį blogą. Pirmojo (jį galite rasti šiame puslapyje) egzistavimas prasidėjo 2010-aisiais man išvykus į Škotiją, į Ailos salą (angl. Isle of Islay), Vakarų Škotijos pakrantėje. Blogo pavadinimas „Klajonės bliuzo keliais“ atskleidžia mano tuometinę bliuzišką nuotaiką ir tikslą... paklajoti po mūsų žaviąją Europą ir mėgautis bliuzo persisunkusia kasdienybe įvairiuose Europos kampeliuose. Kodėl bliuzas? Nes kaip Kunčinas kartą pasakė: jojo esama visur, „net musės zyzime“... Dar gi, liūdnosios bliuzo stygos man visuomet atrodė tikresnės už plevėsiškuosius ir neįpareigojančius, kad ir, sakykime, regio garsus. O kas galėjo pagalvoti, jog bekeliaudama bliuzo keliais atsidursiu laimės spinduliuojančioje regio oazėje; jog neieškodama atrasiu tai, ko neigdama paslapčia visuomet ieškojau... tame pačiame Kunčino  musės zyzime. Meilei mane parklupdžius pačioje netikėčiausioje vietoje ir... laike, bliuzo verkiančios aimanos išsisklaidė stipriame Ailos vėjyje po platųjį Atlanto vandenyną. O aš likau akistatoje su naujomis jėgomis, atėmusiomis iš manęs visą sveiką protą ir laiką. Taigi blogo įrašai lyg bliuzo natos nutilo vos tik suskambusios, po trejų mėnesių. Toks buvo trumpas pirmojo blogo kūrinys...

                                                                             Ruduo. Dviese

Po metų blykstelėjo antrasis bandymas. Toks, sakyčiau, poetinis blogo laikotarpis. Poetiniai pasakojimai, pasvarstymai apie mane supančią naująją realybę tiksliausiai išreiškė mano tuometinę būseną. Fikcija. Nors fiziškai saloje buvau, bet jaučiausi ne kaip jos dalyve, bet greičiau jos žiūrove/skaitytoja. Tarp manęs ir salos stūksojo didžiulė pertvara. Žavėjausi įspūdingais naujosios vietos vaizdais, deja, savęs tuose vaizduose nejaučiu. Lyg būčiau sėdėjus priešais įspūdingą, talentingo menininko sukurtą, paveikslą; stebėčiau jį, bet jame nedalyvaučiau. Prireikė dar dviejų metų, jog įsidrąsinus priartėčiau prie įstabiojo paveikslo ir įsikabinus į jojo rėmus žengčiau pirmuosius nedrąsius žingsnius link paveikslo vidaus. Kely pasitaikė daug iššūkių, tarp jų ir dveji metai Edinburgo universitete, kas savaitinės septynių valandų kelionės keltais, autobusais ir traukiniais į literatūros paskaitas, darbas viskio darykloje ir viso to pasėkoje nebeturėjimas laiko... žavėtis. Įtempta rutina ir mano tuometinis amžinasis palydovas nuovargis pasitarnavo mano naudai. Susidūrus su kasdieniniais iššūkiais naujoje erdvėje, pradėjau pagaliau matyti savo naujuosius namus ne keliautojo, nuolat nesąmoningai idealizuojančio naująsias vietas, akimis, o sėslaus gyventojo blaiviu žvilgsniu. Šis blaivumas kai ką iš manęs atėmė (ką?), bet kai kuo ir apdovanojo (kuo?). Ką? ir Kuo?.. apie tai mano naujasis blogas.

                                                                              Ruduo. Nauja 

„Tarp dviejų krantų“, tai mano banalusis trečiasis kartas!. Naujasis blogo pavadinimas atsirado pasėkoje mano magistrinio darbo apie nostalgiją ir trumputės Kafkos istorijos „Tiltas“ (anglišką šios istorijos vertimą galite rasti čia; lietuviško vertimo internete, deja, neradau). Istorija pasakoja apie pasimetusį tiltą, kuris kaip jam ir pridera pagal jojo paskirtį, jungia dvejus krantus ir kuris, (čia jau Kafkos preliudijos) ant jo atsistojus žmogui ir šoktelėjus ant jo ima ir sugriūna.  Kaip visi Kafkos kūriniai, taip ir šis iššaukia įvairiausius interpretavimo būdus. Man artimiausias – emigrantės, iš tuometinės Čekoslovakijos, Hana Pichova‘os mintys apie šį trumputį tekstą. Pichova lygina tilto egzistavimą su emigranto dvasine būsena. Emigrantas jaučiasi lyg stovėtų ant netvirto, svyruojančio tilto tarp dviejų krantų. Vienas krantas reprezentuoja naujuosius emigranto namus, su kuriais reikia susipažinti ir šiuos prisijaukinti; antrame krante – ten, gimtieji namai. Žengiant į naująjį krantą, senasis krantas, staiga, pasirodo besantis lyg koks miražas, vizija, sapnas, vaizduotės sukurtas kūrinys, niekada realybėje nė neegzistavęs. Naujasis krantas, savo ruožtu, vilioja savo nežinomybe, tačiau, apleidus gimtąjį krantą ir žengiant į naująjį, žmogus lieka.... be kranto. Jis yra tarp. Norint sėkmingai žengti į  naująjį krantą, emigrantas turi pasiimti kažką iš senojo kranto, jog tąsa tarp dviejų nenutrūktų, nes kitaip, juk, tiltas sugrius kaip kad atsitinka Kafkos tekste. Dalykas, kurį žmogus turi pasiimti su savimi į naujuosius namus yra... atmintis, prisiminimai. O prisiminimams pamažu blunkant, emigrantas lieka be praeities, be atramos, be žemės po kojomis... be antrojo kranto, be kurio tilto egzistavimas netenka savosios reikšmės. Nebėra nieko, kas jungtų emigrantą su jo pirmaisiais namais. Jis tampa lyg kokiu benamiu. Nebesijaučia namuose nei jo gimtame krante, nei naująjame. Tačiau, jei tąsą pavyksta išlaikyti, emigrantas tampa gausiai apdovanojamas. Kuo? Dvejais krantais. Dvejais pasauliais. Jis priklauso nebe vienam pasauliui, bet dviems. Jis priklauso dviems kultūroms tuo pačiu metu; geba savy talpinti daugiau nei vieną pasaulį, požiūrį, mąstymą, kultūrą...

                                                        Ruduo. Tarp naujų pasaulių

Tylėjimas gali panaikinti ryšius egzistuojančius tarp dviejų krantų. Mano blogo tikslas yra KALBĖTI. Kalbėti iš naujojo kranto apie tai, kas mane jungia su senuoju. Kalbėjimas stovint ant tilto... kalbėjimas iš man suteiktos naujos pozicijos; kalbėjimas, bandant apglėbti du pasaulius.... tarp. Tarpinę būseną aš suvokiu ne tik tarp skirtingų kultūrų, bet taip pat tarp laiko (dabarties ir praeities), tarp skirtingų meno šakų, tarp manęs ir tavęs. Į naująjį savo blogą noriu įtraukti kuo įmanoma įvairesnių temų, žanrų, pasisakymų, formų. Besidalindama naujomis savo įžvalgomis, gyvenimiškais ir estetiškais potyriais noriu atskleisti tą daugiasluoksnį pasaulį, kuris mane taip netikėtinai užgriuvo kaip didžiausia nesėkmė ir tuo pačiu kaip didžiausia dovana.

Lyg per objektyvą, niekuomet visiškai neužgriebiant viso plika akimi, aš žvelgiu į abu savo krantus nuo aukštojo tilto. Tolumoje beskambant, šį kartą nostalgiškais garsais pasidabinusiam, bliuzui...

                                                                 Ruduo. Per objektyvą