Sekmadienis.

Reikia gryno, šviečio oro. Reikia, jog vėjas išpustytų mintis į visas pasaulio puses. Įsimaunu kaliošus, pasiimu šunį, įsimetu į kuprinę Toslstojų ir išeinu.

Akmenuota pakrante kartu su Lin iriamės link užuovėjos. Yra ten toks žavus suoliukus, pastatytas vien tik iš akmenukų ir vienos lentos. Vyriškis, kuris ateina į šią vietą (ji vadinama Battery) kiekvieną dieną, kantriai dėliojo akmenukus vieną ant kito, pilstė tarp jų smėlį ir galiausiai uždėjo lentą, kurią rado pakrantėj, bangų atneštą, matyt, kaip padėką už atsidavimą. Vėliau ją suniokojo vandalai. O ką čia jaunimui veikti? Nerymos gi prie vandenyno visą dieną grožėdamiesi šio magija ir bandydami suvokti savąją gyvenimo prasmę. Veiksmo reikia! Gaila suoliuko; gaila ir vyriškio. Bet po savaitės jis atstatė pastarąjį! Tuomet aš jį išvydau pirmą kartą. Įsitaisiau tame krėsle patogiai ir džiaugiausi. Jūra, suoliuku. Ir mąsčiau, jog kiekvienam skirti savi darbai. Vieniems statyti ir atstatyti; kitiems griauti; tretiems grožėtis.

Tolstojaus paskaičiau tik keletą puslapių. Kur tu ten susikaupsi karo ir taikos reikalams, kuomet iš visų pusių paukščiai plyšauja gyvenimą. Lin bandė sugauti keletą, bet vėlgi: vieniems skristi, kitiems beviltiškai vytis. O man ir vėl tik grožėtis.

Pakeliui namo išgirdau lūpinės armonikėlės garsus. Mm.... suklusau visa. O ten, prie pat mano namų, mažą mergaitė sėdi ant mašinos priekio, iš šono stovint keistai išsišiepusiam dėdulei, ir groja sau laiminga. Kadras iš filmo. Atidariau namų duris, palikau šunį, pagirebiau pora svarų grybams, išėjau į gatvę, o filmo scena jau buvo pasibaigus. Dingo. Nė mažiausio pėdsako, jog jų čia būta. Sustojau ir bandžiau susivokti, ar sapnuoju, ar pradėjau matyti nebūtus dalykus.

Grįžus namo uždėjau country plokštelę groti ir palaimingai atsiguliau į patalus. Sekmadienis. Svarsčiau apie mergaitę su lūpine armonikėle, apie obuolių medžius ir meilę, apie nuosavą planetą ir ilgesio akivarus.

http://www.youtube.com/watch?v=C8hVnKrLuyw (Little Green Apples)

Nupirkau jam dovanų obuolių medį, nes myliu jį; nes obuoliai įkūnija aistrą, meilę ir nuodėmę. Turėjo atsiųsti tą vienišą obelaitę liepos pabaigoje, bet ne sezonas, tai lauksim lapkričio. Pasodinsim savo sodelį. Augs tokia visa graži, linguojama vėjo ir po kelerių metų apdovanos mus meilės vaisiais, kaip padėką už mūsų nuoširdų buvimą kartu.

http://www.youtube.com/watch?v=lMtL_kqUxN4 (Wings of a Dove)

Nuskridau šimtas mylių kol galvoje siautėjo laimingos mintys. Į Nekadėjos žemę... į Neverland.

http://www.youtube.com/watch?v=E-z7M3FZv4E (Ride on)

Užsiropščiu ant savos planetos, panardinu žvėjykotį į vandenį. Regiu ten ir tavąsias kasas, Simona, girdžiu ir tą mielą ausiai tykų siurbčiojimą. Žvelgiu į švyturį, į savus namus. Ačiū už akivarą.